kam stotis, jeigu gali pasėdėti?

apie ką

paskutiniu metu pasidarė labai sunku daryti įvairius dalykus, kurie prieštarauja mano proto siekiui vengti pokyčių ir išlikti patogumo būsenoje. iš tikrųjų, visada buvo, yra ir bus sunku tuos dalykus daryti. todėl tiksliau būtų teigti, kad pastaruoju metu jie ne pasunkėjo, o aš tiesiog negaliu įveikti savo proto.

pats paprasčiausias pavyzdys: pasiruošti daiktus iš vakaro, susikrauti sportinę tašę, pasiruošti maistą, atsikelti anksti be bereikalingo voliojimosi lovoje po pirmojo žadintuvo skambėjimo ir nueiti prieš darbą į sporto salę pastaruoju metu man yra tūkstantmečio iššūkis.

dažnai nebesugebu to padaryti. nežinau, kodėl. vietoje to, kad veikčiau, pradedu uždavinėti įvairius klausimus ir filosofuoti. labai dažnai viskas susiveda į tokio klausimo nagrinėjimą: kam man apskritai visas tas dirbtinis nepatogumas, kai aš tiesiog galėčiau pasilikti gulėti šiltoje lovoje?

šio įrašo pavadinimas yra gera iliustracija to, kas darosi mano galvoje, kai reikia priimti sprendimą, pavyzdžiui, pasukti dušo vandens temperatūros reguliavimo svirtį iki galo į mėlynos spalvos burbulo pusę.

visi šie klausimai, akivaizdu, gali būti tuojau pat apramstyti racionaliais atsakymais. pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą, kam man keltis anksti ryte, galiu pradėti vardinti įvairias teigiamas tokio elgesio pasekmes: mažiau kamščių, mažiau žmonių salėje, jokių spūsčių ir taip toliau.

tačiau, deja, šie atsakymai nevisuomet yra pakankami, kad nugalėčiau savo proto nenorą daryti vieną ar kitą dalyką. todėl galiausiai viskas susiveda į tokį samprotavimą:

kas (man) yra geriau: ar gyvenimas 99% laiko aklai pataikaujant savo protui, ar, priešingai, gyvenimas pagal tam tikras savo sukurtas kryptingas ir link kažkokio tikslo orientuotas taisykles (discipliną), kurios 99% laiko prasilenks su proto siekiu išsilaikyti status quo?

ir čia aš atlieku kokybinę, o ne kiekybinę analizę. ignoruoju visus tarpinius variantus ir mano nagrinėjamas klausimas turi tik du atsakymus: 0 arba 1. vergauji arba pats valdai. nenagrinėju jokių tarpinių variantų ir galimo pasidalinimo tarp jų.

kodėl yra sunku apsikeisti vaidmenimis?

man atrodo, kad žmogaus protas veikia dabar ir čia. esamuoju laiku. ir jam nėra svarbu tai, kas bus po valandos, ar tai, kas bus rytoj, poryt ar po metų.

paprastas pavyzdys: rašydamas šį įrašą aš sėdžiu kambaryje, čia pakankamai šilta ir patogu. sėdėdamas ir rašydamas šiuo metu aš niekaip nepajausiu šalčio, kuris mane galbūt sukaustys rytoj ryte, kai stovėsiu duše.

taip, aš galiu tai įsivaizduoti, galiu imti dėl to nerimauti ar kurti planus, padėsiančius to išvengti. tačiau kol šaltas vanduo nelies mano odos, visa tai bus tik mintis, projekcija, įsivaizdavimas, bet ne realus pojūtis ar emocija.

žmonės yra vaikščiojantys to įrodymai: būtent tai (man) atsako į klausimą, kodėl egzistuoja štai tokie universalūs elgesio arba pasakymų pavyzdžiai:

1. aš labai stipriai persivalgiau/prisigėriau ir daugiau niekada tiek nebegersiu/nebevalgysiu.

klasikinė situacija. ji yra dvilypė ir abi ją sudarančios dalys yra simetriškos. panagrinėsiu pavyzdį su valgymu.

pirmoji dalis. žmogus sėdi prie stalo. jo akys mato įvairius užkandžius. smegenys jam sufleruoja, kad įsidėjus šias gėrybes į burną, sukramčius ir prarijus būna labai smagu.

atsiranda impulsas: aš noriu, tarkime, torto. čia labai svarbi esamojo laiko aplinkybė: protui yra visiškai vienodai, kad galbūt po valandos dėl persivalgymo ims pykinti, skaudėti pilvą. protui taip pat yra visiškai vienodai, kad ilgainiui galbūt dėl to išpus dantys, jų taisymas kainuos labai daug pinigų bei sukels nežmoniškus skausmus. taip pat protui yra visiškai vienodai, kad per daug dažnai mėgaudamasis tuo tortu žmogus galbūt nutuks. protas viso to dabar ir čia nejaučia. dabar ir čia jis jaučia, kad nori torto.

dažniausiai žmogus (o ypač aš pastaruoju metu) yra lengvai įtikinamas, greitai pasiduoda tam proto spaudimui ir dedasi tortą į lėkštę.

antroji dalis. praeina kažkiek laiko. žmogus jaučiasi sotus, valgyti jis nebenori, minčių apie tortą taip pat nebėra.

dabar pasireiškia priešingas proto elgesys: žmogus sako, kad labai persivalgė ir daugiau niekada tiek daug nevalgys. ir tai vėl įrodo, kad protui svarbu yra tai, kas vyksta esamuoju laiku. protas dabar jaučia diskomfortą, kurio jausti nenorėtų. jis supranta, kad diskomfortą sukėlė torto persivalgymas. todėl žmogus ir teigia, kad daugiau niekada jo nebepersivalgys.

tokioje situacijoje yra labai lengva švaistytis žodžiu niekada, nes, vėlgi, protas nežino, ką reiškia niekada daugiau nevalgyti, jis tik žino, kad diskomfortas, jaučiamas būtent esamuoju laiku, buvo sukeltas torto padauginimo. protui yra vienodai, kad niekada daugiau yra labai ilgas laiko tarpas. lygiai taip pat, kaip prieš valgant jam buvo vienodai, kad kažkada ateityje (bet ne dabar) tai gali sukelti neigiamų padarinių.

praėjus dviems valandoms, kelioms dienoms, savaitei ar mėnesiui, viskas vėl kartojasi iš naujo. o taip yra todėl, kad protas diskomfortą po apsivalgymo jautė tada, o ne esamuoju laiku, kai vėl jaučiasi gerai, ir kai vėl nori torto.

atrodo, smulkmena. koks skirtumas, kas ką valgo. bet absoliučiai tas pats dėsningumas kartojasi ir ne tik sprendimų, ką dėtis į burną, o ką palikti ant stalo, atveju.

2. pradėsiu nuo rytojaus/pirmadienio/naujų metų.

man atrodo, kad tokiu atveju veikia absoliučiai tas pats faktorius. teigti, jog kažką pradėsi daryti ateityje yra tas pats, kas tiesiog pasakyti, kad dabar aš to nedarysiu.

kodėl taip yra? tarkime, kad šiandien yra ketvirtadienis. jeigu aš teigiu, kad sportuoti pradėsiu nuo ateinančio pirmadienio, tai reiškia tik vieną: mano protas dabar nenori jausti jokio šios veiklos sukurto diskomforto, aš jam aklai pataikauju ir atidedu šios veiklos pradžią į ateitį, į kažkurią kitą dieną.

ką tai reiškia? tokiu būdu įvyksta ne kažkas kito, bet protas tiesiog išsireikalauja patogumo esamuoju laiku. panašiai, kaip ir prieš tai nagrinėtu atveju, jam yra vienodai, kas bus pirmadienį. jis dabar nejaučia to diskomforto, kurį galbūt jaus tą dieną.

bet, o kaip netikėta, kad kai ateis tas pirmadienis, ir pirmadienis taps dabar, protas vėl ims spyriotis.

3. nusipirksiu dar vieną daiktą išsimokėtinai.

lizingas. ech, kaip lengva jį pasiimti. nekalbu apie būsto ar automobilio paskolą. kalbu apie visokius abejotino reikalingumo daiktus, kurių vertė yra galbūt keli šimtai eurų, galbūt koks tūkstantis.

man atrodo, kad vaikštant topocentre vėl suveikia ne kas kitas, bet lygiai tas pats proto triukas. žmogus pamato daiktą, jo protas pasako jam, kad to daikto jam reikia. po penkių minučių žmogus stovi eilėje prie kasos, kur sudaromos lizingo sutartys.

vėlgi, stovint parduotuvėje ir žiūrint į tą daiktą protui yra abosliučiai vienodai, kad galbūt atlyginimo dieną teks negailestingai apkirpti savo algos sumą ir 90% jos atiduoti lizingams. žinau, kad taip nebūna, nes yra tam tikras limitas, kai jų paprasčiausiai nebeduoda. tik hiperbolizuoju.

protas mato daiktą dabar ir nori jo dabar. protas esamuoju laiku nejaučia visų tų neigiamų ateities pasekmių. galbūt liūdesio, kuris apims, kai žmogus supras, kad ateinančius 12, 24 ar 36 mėnesius jis negalės skirti papildomo euro taupymui, kelionei ar dar kažkam kitam. mat teks atsiskaityti su topocentru, bobutės paskola ir dar velniai žino kuo. už daiktus, kurie ateityje galbūt net nebeteiks tokio džiaugsmo ar gerų emocijų, kuriuos teikė tuo momentu, kai žmogus buvo parduotuvėje.

koks galingas tas protas. gali priversti žmogų dešimt minučių džiaugsmo iškeisti į 24 mėnesius baudžiavos.

ir man tai atrodo visiškai natūralu. kodėl? dėl tos pačios priežasties: protas suvokia ir veikia tik dabar, o ne tada, ateityje.

tai kaip gi yra?

aš žinau, kad apsikeitus vaidmenimis, t.y nustojus aklai pataikauti ir vergauti savo protui, prasideda puikūs dalykai. čia slypi visas žmogaus tobulėjimas bei progresas. todėl, jeigu pastarieji du man rūpi, tai atsakymas į pradžioje iškeltą klausimą yra aiškus.

tačiau šis mano žinojimas taip pat yra lyg projekcija, mintis, racionalus pranešimas iš praeities, mano sukauptos patirties, bet ne tai, ką protas jaučia dabar, kai, tarkime, guliu šiltoje lovoje ir nesugebu iš jos atsikelti iš karto po žadintuvo.

aš žinau, kad ilguoju lakotarpiu man priimtinesnis variantas yra ne aklas pataikavimas savo protui, bet tam tikros disciplinos laikymasis. tačiau mano protui yra tas pats. šilumą jis visuomet mėgo ir mėgsta taip pat. ir verkšlena jis kas kartą netekęs tos šilumos taip pat. todėl kas kartą ir yra taip sunku.

žmonės mėgsta mėginti kontroliuoti dalykus arba įsivaizduoti, kad juos kontroliuoja. mėginti kontroliuoti kitus žmones – savo vaikus bei jų gyvenimus, savo antras puses, vyrus, žmonas, kolegas, visuomenę, nukrypimo nuo normų atvejus ir taip toliau.

tačiau man atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį žmogus gali kontroliuoti visiškai pilnai ir be menkiausių išimčių, yra tik jis pats ir absoliučiai nieko daugiau. ir tai, matomai, yra sunkiausia. ir tai, matomai, reikalauja didžiausio pastangų kiekio. ir tai, matomai, yra rečiausias atvejis praktikoje.

linkiu sau neužmiršti viso to, ką čia parašiau.

remigijus

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.