100 dienų iššūkis: 11, 12 ir 13 savaitės

šiandien yra 91-oji iššūkio diena, sekmadienis: praėjo jau 13 savaičių. pastarąsias tris apie jį nerašiau nieko, nes buvo nemažai chaoso, taip pat nemažai šūdo malimo. po to dar buvo šiek tiek pasiruošimo maratonui (čia) ir jo metu aplankiusių įspūdžių aprašymo  (čia).

šiame įraše apžvelgsiu visas tris paskutines savaites kartu.

niekas, pasirodo, nėra garantuota ir nevyksta savaime

atsimenu, kad nuo iššūkio pradžios praėjus trims ar keturioms savaitėms negalėjau atsidžiaugti tuo, kad pasidarė gerokai lengviau. lengviau ignoruoti įvairius proto diktuojamus norus bei užgaidas, kurių beatodairiškas vykdymas seniau buvo privedęs prie tam tikrų neigiamų pasekmių.

tačiau per tas tris savaites viskas šiek tiek pajudėjo (ne pirmą kartą) šiek tiek kita linkme.

taip, tas magiškas dienų skaičius (7*3 = 21), dažnai laikomas slenksčiu, kurį perlipus ima darytis lengviau pasilikti prie naujų įpročių, atrodo, tikrai vienokia ar kitokia prasme egzistuoja. ir aš tai pajutau. tačiau perlipęs šį slenkstį ir eidamas toliau aš sutikau tiek daug šunkelių, vedančių į šonus, atgal ir visur kitur (bet ne į priekį), kad odisėjo naudotas būdas, skirtas išvengti sirenų vilionių užpilant ausis vašku arba prisirišant prie laivo stiebo, atrodo, būtų tikrai padėjęs ir man.

kitaip tariant supratau, kad blogų įpročių šaknys, atrodo, lieka kartu visam laikui. galbūt bėgant dienoms žmogus gali tapti stipresnis, išmokti šiek tiek geriau su jomis tvarkytis ir jas ignoruoti. galbūt čia panašiai kaip su bėgimu: kalnas niekada nepasidaro trumpesnis ar mažiau status, tai tiesiog aš tampu ištvermingesnis, stipresnis ir kuo toliau, tuo lengviau galiu jį įveikti. kitaip tariant, pripratinu savo protą bei kūną prie šio proceso metu atsirandančių pojūčių.

tačiau tai toli gražu nereiškia, kad tapęs stipresnis aš į kalną užbėgu automatiškai, lyg lotuso poza atsisėdęs ant aladino kilimėlio ir mojuodamas pro šalį važiuojantiems autobusams. vis dar reikia daryti tuos pačius žingsnius, vis dar reikia kvėpuoti, vis dar reikia stumti save pirmyn ir vis dar tas procesas neprilygsta voliojimuisi ant smėliuko šiltą vasaros dieną šalia vandens telkinio.

eliud kipchoge nepagerino pasaulio maratono rekordo viena minute savaime arba tik dėl to, kad jis yra top planetos bėgikas. lygiai taip pat, kaip ir mindaugas griškonis neiškovojo bronzos medalio pasaulio irklavimo čempionate vienviečių valčių klasėje tiesiog dėl to, kad jis yra mindaugas.

jeigu už kiekvieną kartą, kai išgirstu pasakymą

vat jis tai turi ypatingai daug valios, jam bus lengva tai įveikti. norėčiau ir aš tos valios tiek turėti.

gaučiau po vieną centą, tai dabar turėčiau kokius penkiasdešimt septynis.

ką aš noriu pasakyti šiuo mediniu ir nuvalkiotu pokštu? noriu pasakyti, kad žmonės dažnai yra linkę nurašyti kitų pastangas, įdėtas pasiekti tam tikrų rezultatų, kažkokioms antgamtinėms jėgoms, genetikai, prigimčiai, sėkmei, paveldėjimui ir bet kam kitam, nepasiekiamam paprastam eiliniam mirtingajam. vienu žodžiu: kažkam, kas yra įpakuota į spindinčią dovanų dėžutę. kažkam, kas yra gauta atsitiktinai, ir jiems patiems jų manymu tikrai nėra prieinama ir įmanoma.

gal aš ir nesu teisus, tačiau tokį žmogaus pasakymą aš suprantu ne kaip kažką kitą, o kaip veikiančio gynybos mechanizmo įrodymą. man atrodo, kad taip sakančių žmonių protas net jiems patiems to nežinant saugo juos nuo viso subinės svilinimo, kurį tam protui gali tekti patirti, jeigu tas žmogus staiga susiprotėtų, kad stebuklų nėra ir rezultatai yra pasiekiami tiesiog sunkiu darbu. o tas sunkus darbas protui nėra malonus. todėl visi taip ir skuba nurašyti viską dovanai, o ne pastangoms.

kadangi kalbu šiek tiek abstrakčiai, tai pateiksiu pavyzdį. įsivaizduokite du žmones: žmogus x ir žmogus y. tarkime, kad abu jie sveria po 150 kilogramų. staiga žmogus x nusprendžia, kad jam atsibodo jo suprastėjusi gyvenimo kokybė. todėl imasi veiksmų: nustoja kimšti kaip pasiutęs, pradeda minti dviratį, nueina į baseiną, būna kantrus, laikosi disciplinos ir taip toliau. žmogus y tuo tarpu toliau daro, ką daręs. po kelių metų žmogus x sveria 80 kilogramų, o žmogus y išlieka nepakitęs.

ką sako žmogus y, sutikęs žmogų x? klasikinė situacija:

  • jis labai stebisi x rezultatais, sako, kad x yra maladėc, kad jis irgi labai to norėtų, tačiau vat vis niekaip negali susiimti.
  • dar vienas klasikinis triukas: galbūt y imtų ieškoti pasiteisinimų ir rėktų “aš nutukęs ir laimingas”, įkurtų savimi pasitikinčių nutukusių asmenų grupę facebook’e, bet tuo pačiu keiktųsi lipdamas į trečią aukštą pėsčiomis sugedus liftui.
  • esu beveik tikras, kad tokiu atveju x rezultatas būtų nurašytas kažkokiai mistinei dovanėlei jos didenybei valiai. y sakytų, kad x turi labai daug valios. ir gailėtųsi, kad pats jos tiek neturi.

būtent čia ir matau tą y asmens gynybos mechanizmo apraišką: jis daro viską, kad įtikintų save nesiimti nepatogių sprendimų. žmogaus protas nenori būti nepatogioje situacijoje ir visuomet stengiasi to vengti.

o visa esmė, manau, yra štai kokia: nėra jokių valios dovanų čekių ir stebuklų, kuriuos gauna tik išrinktieji. yra elementarus dalykas: tu esi atsakingas, tu renkiesi, kaip elgtis ir tu pats, o ne kažkas kitas, diktuoja sąlygas. x lygiai taip pat kaip ir y kasdien norėjo prisivalgyti ir drybsoti ant sofos. x lygiai taip pat norėjo šokolado, torto, saldainių ir kitų dalykų, kaip ir y. tačiau jis tiesiog pasirinko daryti kitaip.

štai ir visas stebuklas.

kaip visa tai susiję su manimi? aš tiesiog šiek tiek primiršau, kad viskas priklauso nuo mano pasirinkimų. todėl per pastarąsias tris savaites buvo momentų, kai nesugebėjau išlipti iš lovos tada, kada reikėjo tą daryti. praleidau kelias treniruotes, padariau dalykus gerokai vėliau, negu turėjau padaryti. arba iš viso nepadariau. likus trims savaitėms iki maratono ėmiau valgyti gerokai gausiau, negu man priklausė. todėl vietoje to, kad atsikratyčiau dar kelių papildomų kilogramų, susigrąžinau šiek tiek prarasto svorio atgal. todėl bėgti buvo sunkiau.

ir tuo noriu pasakyti, kad šio iššūkio disciplinos laikymasis nėra savaiminis. kai jau atrodo, kad aš čia viską puikiai žinau ir moku, esu situacijos valdytojas ir dėl to šiek tiek atleidžiu vadeles, iš karto prisistato seni blogi dalykai.

todėl kiekvieną dieną reikia stengtis ir daryti (arba nedaryti) dalykus lygiai taip pat, kaip ir pačią pirmąją. ir po šimto dienų. ir vėliau ateityje. ir jie (kaip ir tie kalnai) nesutrumpėja bėgant laikui, nepasidaro mažiau nemalonūs. tiesiog tęsdamas aš pats įgaunu gebėjimą juos įveikti šiek tiek lengviau.

tai štai apie kokį chaosą kalbėjau įžangoje.

kas bus vėliau?

kartais sulaukiu klausimo, kas bus, kai iššūkis baigsis. ir likus vos devynioms dienoms iki to momento pats dažnai apie tai pamąstau. o atsakymas yra labai paprastas:

nieko nebus. 

toliau stengsiuosi daryti tai, ką turiu daryti. per šias 13 savaičių sužinojau nemažai dalykų apie savo silpnąsias vietas, apie dalykus, kurie veikia kaip katalizatoriai tarp mano sprendimų ir šūdo malimo.

kur kitur jeigu ne sunkiose ir nemaloniose situacijose galima taip gerai pažinti žmogų: tiek save, tiek kitą. tai buvo (ir vis dar yra) puiki pažintinė kelionė. džiaugiuosi, kad susigalvojau sau tokį dalyką ir patyriau tai, ko nebuvau patyręs.

pirmoje dalyje minėti sunkumai ir problemos yra šio pažinimo ir šios patirties dalis, iš kurios galima pasimokyti. būtent tai ir noriu daryti. ir siekiu, kad šio šimto dienų pabaigos žyma būtų dar geresnių ir įdomesnių dalykų pradžia.

jau pamėgau galvoti bei teigti, kad visos finišo linijos yra tik dažų dėmė ant žemės paviršiaus.

visiems linkiu geros ir produktyvios ateinančios savaitės.

remigijus

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: