vilniaus maratonas 2018: patirtis, įspūdžiai ir pamokos

vakar, 2018-09-09, įvyko penkioliktasis vilniaus maratonas. jame dalyvavo apie 15000 žmonių. maratono (42.195km) distanciją buvo pasiryžę įveikti apie 1000 dalyvių, pusmaratonio (1/2 * 42.195km) atstumą bėgti pasirinko apie 3000 žmonių. taip pat vyko ir trumpesnių distacijų bėgimai: 10km, 4.2km, 3km ir 0.2km vaikams.

ruošiausi šiam renginiui nuo vasaros pradžios (galima paskaityti čia) ir jau birželio mėnesį žinojau, kad startuosiu 42km distancijoje. paskutinį kartą vilniaus maratone dalyvavau 2016 metais ir spėjau vėl pasiilgti šios nuostabios atmosferos.

taigi, šiame įraše papasakosiu, kaip sekėsi bėgti, koks jausmas apskritai dalyvauti tokiame renginyje, kaip sekėsi susidoroti su visais kilometrais ir kas dėjosi galvoje bėgimo metu.

sekmadienio rytas

fullsizeoutput_23c.jpeg
maratono daiktai: vanduo, dalyvio numeris, maistas, pulsometras

atsikėliau apie 6 valandą ryto. stengiausi viską daryti visiškai taip pat, kaip darydavau įprastai sekmadieniais: ankstyvas rytas, sotūs pusryčiai, ilgasis bėgimas. tie patys jau daug kartų išmėginti produktai, tos pačios kojinės, tie patys šortai, marškinėliai ir batai. kuo mažiau nukrypimų nuo įprasto sekmadienio, prie kurio įpratęs mano organizmas.

vienas dalykas, kuris buvo visiškai kitoks, buvo emocinė būklė: visą dieną prieš tai ir ypač sekmadienio rytą labai jaudinausi. neįprastai labai. viena vertus tai labai smagus jausmas, kai kažko lauki ir nerimauji. tačiau kita vertus, tai buvo susimaišę su kažkokia baime ar nepasitikėjimu savo jėgomis, abejonėmis, ar tikrai pavyks pasiekti savo užsibrėžtą laiką, t.y. nubėgti per greičiau nei trys valandos ir trisdešimt minučių.

vis bandžiau sau kartoti, kad čia nėra nieko neįprasto, kad esu tai daręs jau kartų ir kad nėra čia ko pergyventi: tai tik bėgimas. tačiau visi šie bandymai ištirpdavo jaudulyje panašiai greitai, kaip ištirpsta žiupsnelis druskos verdančiame vandenyje. tą rytą supratau, kodėl apskritai yra atsiradęs toks pasakymas kaip “apsišikti iš baimės” – mat prieš išeinant iš namų tualete apsilankyti teko tris kartus.

pakeliui į startą

IMG_1407.JPG
tuščios gatvės pakeliui link katedros aikštės

galiausiai susiruošiau, prisisegiau savo numerį ant pilvo ir susirinkęs užkandžius bei vandenį iškeliavau centro link. rytas buvo nuostabus: vėsu, šiek tiek apsiniaukę, gaivu. vietomis matėsi šiek tiek rūko. būtent apie tokį orą ir svajojau. mėgstu, kai rytais būna gaiviai vėsu. buvo apie 14 laipsnių.

eidamas link katedros aikštės, kur buvo distancijos pradžia (ir finišas, nes viskas vyko ratu), mačiau iš visų pusių ta pačia kryptimi judančius žmones. dauguma vilkėjo ryškiaspalves aprangas ar avėjo bėgimo batus – buvo aišku, kur visi jie traukia ir koks jų šios dienos tikslas.

jau tada jautėsi smagi atmosfera mieste, privertusi mane susimąstyti apie šio reiškinio keistumą bei žavesį: visi eina link starto, kad pradėtų savo sekmadienio nuotykį – iššūkį – ir tiesiog bėgtų krūvoje kitų žmonių. tiesiog. ne todėl, kad prie katedros dalina nemokamus krepšinio kamuolius (kurių būtų galima pasiimti po penkis) ir ne dėl to, kad atsidarė lidlas. o dėl to, kad šiek tiek save pakankintų bėgdami ir įvykdytų užsibrėžtus tikslus.

likus penkiolikai minučių nuėjau į taip vadinamą starto koridorių. tai yra tiesiog gatvės dalis nuo sankryžos ties katedros bokštu, kur buvo starto kolonos, iki kempinskio, o gal ir dar toliau. kadangi žmonių vienu metu startuoja labai daug, tai starto zona būna suskirstyta į skirtingas grupes, žymimas pirmomis abėcėlės raidėmis pagal tai, koks yra planuojamas finišo laikas. tai reiškia, kad jeigu jūs esate elitinis bėgikas, tai stojate į priekį (A zona) ir jums niekas netrukdo startuoti greitai. na, o jeigu esate mėgėjas, toks kaip aš, stojate atitinkamai į B, C, D ar E zoną, kur planuojamas laikas keičiantis grupei ilgėja pusvalandžiu.

puiki sistema. džiaugiuosi, kad žmonės yra sąmoningi ir nelinkę trukdyti vieni kitiems. na, o asmeninis bėgiko laikas vis tiek pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai jis kerta starto kolonas, esančias ties bokštu. todėl iš tikrųjų nesvarbu, kad jo starto zona buvo ties kempinskio viešbučiu – dėl to jis laiko neprarado.

startas

likus trims minutėms iki bėgimo pradžios buvo giedamas lietuvos himnas. puikus momentas. kažkodėl man atrodo, kad po himno giedojimo nereikia ploti. tai nėra dimos bilano pasirodymas eurovizijoje. bet gal aš klaidingai galvoju, nes neatsimenu tokių krepšinio varžybų ar dar kitokio renginio, kai po himno giedojimo minia neimtų ūžti ir ploti. nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų.

po himno buvo garsiai skaičiuojamos dešimt paskutinių sekundžių ir viskas prasidėjo. jaudulys po truputį ėmė mažėti, prasidėjo tiesiog darbas. nuo vietos, kur stovėjau, iki starto kolonos dėl didelio žmonių kiekio teko tiesiog eiti mažais žingsneliais. tačiau vos kirtus liniją bėgimo zona išplito ir žmonių koncentracija apmažėjo. difuzija.

labai džiaugiausi, kad startuoti pavyko lėtai. būna sunku pasiduoti miniai ir sugebėti išlaikyti savo tempą. aplink trepsi labai daug pėdų ir labai lengva pasigauti ir pradėti mėgdžioti jų dažnį.

viena didžiausių problemų treniruočių metu man būdavo per greitas startas. pastebėjau, kad per greitai pradėdamas iš karto pasmerkdavau save per daug ankstyvam nuovargiui. priešingai, pradėjęs lėtai, palaipsniui greitindavau ir pasiekdavau norimą vidutinį greitį. taip pavyko padaryti ir per varžybas.

pirmoji pusė

taigi, pradėjęs kiek lėčiau, ėmiau palaipsniui spartinti tempą ir lėtai, tačiau užtikrintai lenkti žmones. labai geras dalykas šiame maratone yra laiko vedliai. tai yra tiesiog grupė žmonių, kurie bėga užsikabinę balionus. ant tų balionų būna užrašytas laikas, per kurį jie įveiks maratoną. todėl yra lengva orientuotis ir norint distanciją įveikti per, tarkime, 4 valandas, reikia tiesiog visą laiką laikytis su grupele žmonių, ant kurių baliono parašyta 4:00.

būtent su šia grupele ir pradėjau bėgti. keturių valandų grupele. pradėjęs greitinti palaipsniui priartėjau prie 3:45 vedlių. bėgti buvo lengva. kilometrai slinko greitai, žmonių buvo daug, stengiausi palaikyti savo bėgimo judesio formą, kvėpuoti ir tiesiog judėti pirmyn. dar prieš baigdamas bėgti pirmąjį ratą (21.1km) prisivijau ir 3:30 laiko vedlių grupelę. kadangi jie starto liniją kirto beveik pusantros minutės anksčiau negu aš, tai juos pasivijęs jau turėjau tokio paties dydžio rezervą. džiaugiausi ir buvau tikras, kad bėgu pasiimti savo medalį ir kad tikrai tilpsiu į savo užsibrėžtą laiką.

antrasis ratas

prasidėjus antram ratui tą grupelę aplenkiau. atrodė, kad turiu dar daug jėgų ir palaikyti tempą sekasi puikiai. taip praėjo beveik pusė antrojo rato – buvau įveikęs jau 30km. tuo momentu jau maždaug viena minute lenkiau 3:30 vedlių grupelę. jau buvo pradėję darytis sunku, tačiau guodžiau save, kad liko visai nebedaug, t.y mažiau nei 12km.

ties 32 kilometrais dar viskas buvo neblogai, tačiau pradėjau jausti, kad staiga viskas gerokai apkarto. kalnelis, vedantis nuo paupio ant žvėryno tilto, gerokai išvargino. toliau bėgdamas paupiu (goštauto gatve) kažkur ties 34 kilometru pajaučiau, kad man šikna: kojos tapo lyg akmeninės, judėti į priekį toliau tokiu greičiu, kokiu judėti reikėjo, pasidarė, atrodo, nebeįmanoma. užplūdo atsiminimai iš 2016 metų maratono, nes tada irgi sulūžau būtent šioje atkarpoje. sulūžau čia ir vakar.

gerokai sulėtinau, judėti apskritai buvo labai sunku. daug kartų mąsčiau apie tai, kad noriu sustoti ir tiesiog eiti. labai šlykšti atkarpa buvo. nežinau, ko pritrūko. ar tai buvo pasiruošimo stoka, ar tiesiog palūžau psichologiškai, kai pasidarė sunku, ar per mažai kentėti buvau pasiryžęs. dabar yra gerokai lengviau apie tai galvoti, nes sėdžiu ant fotelio ir maigau klaviatūrą. dabar atrodo, kad reikėjo tiesiog šiek tiek daugiau pakentėti ir įveikti likusius 8km.

deja, bet tada, kai reikėjo bėgti, tai atrodė neįgyvendinama. 3:30 grupelė mane pasivijo ir aplenkė. o aš vos vilkausi. paskutiniai galbūt 6 kilometrai buvo įveikinėjami beveik vėžlio greičiu, tačiau nei karto bėgti nesustojau. na, o likę du kilometrai buvo blogiausia, ką galėjau įsivaizduoti: ėmė traukti abi kojas, sustiprėjo dešinio kelio skausmas ir gerokai jautėsi nutrinta dešinė pėda. tada jau tiesiogine to žodžio prasme vos vilkausi ir atrodė, kad ta distancija nesibaigs niekada. buvau toks nuvargęs, kad likus galbūt 300 metrų svarsčiau apie galimybę nustoti bėgti ir tiesiog nueiti iki finišo: buvo tikrai blogai.

įdomiausia yra tai, kad treniruočių metu nieko panašaus nėra buvę: su tomis pačiomis kojinėmis ir batais niekuomet nesu nutrynęs pūslės ant padų, o apie kojų traukimą bėgimo metu net minties nebuvo kilę: taip nėra buvę niekada. taip pat treniruočių metu esu įveikęs maratono atstumą, 40km, 30km, tačiau tokio tragiško išsekimo ir neįveikiamos sienos niekuomet nebūdavo. labai įdomi patirtis tai buvo. privertė labiau susirūpinti tuo, kaip būtų galima susidoroti su tais paskutiniais 8-10 kilometrų.

finišas

fullsizeoutput_23d.jpeg
iškovotas trofėjus

kirtęs finišo liniją džiaugiausi, kad pagaliau viskas baigėsi. toks išsekęs nebuvau per nei vieną treniruotę. buvo nelengva eiti, gėriau daug vandens. buvo labai malonu prie finišo išvysti šeimos narius, artimus žmones. todėl dar kartą ačiū jiems visiems, kad skyrė laiko ir atėjo. buvo gera jausti palaikymą.

pasėdėjau pavėsyje, atsigavau, gavau medalį ir patraukėmė namo. valgiau daug arbūzo, kelias porcijas ledų, gėriau vandens ir šalto spraito. norėjau gauti cukraus bet kokia kaina ir tą dieną ignoravau visus savo 100 dienų iššūkio draudimus. bet nepersivalgiau jų per daug. vakare gavau picos.

ką dariau gerai, o ką reikėtų taisyti

1. skysčiai

treniruodamasis visuomet nešdavausi su savimi vandenį. dažniausiai 0.5l, kartais 1l, o vieną kartą tempiausi net 1.5l. aišku, kad tai nėra labai patogu. tačiau tai yra žymiai labiau patogu, negu gerti iš plačių plastikinių stiklinių. sustoti ties vandens punktais aš nenorėjau, nes gerdamas vandenį bėgimo metu 50% stiklinės tūrio išpildavau ant savęs to nenorėdamas: tai įvykdavo dėl purtymosi ir plataus stiklinės viršaus.

todėl džiaugiuosi, kad sugalvojau į maratoną pasiimti savo litro talpos butelį su vandeniu. periodiškai gerdavau po kelis gurkšnius kas 15 minučių ir tai man padėjo išvengti pilstymosi su stiklinėmis pirmas tris valandas. todėl čia matau vien tik pliusus – neštis litrą vandens nėra sunku, tačiau jis visuomet yra prieinamas. taip pat gėrimas iš butelio siauru kakleliu yra žymiai patogesnis, nei iš minėtų savanorių paduodamų stiklinių todėl, kad gerdamas niekada neapsipilstau.

taigi, vandens beveik užteko.

2. maistas

ne pirmą, tačiau tikrai paskutinį kartą į bėgimą ėmiau energetinį batonėlį. prieš maratoną nusipirkau vieną tokį bėgimui, o kitą tokį patį pabandymui, ar skanus. taip, jis buvo labai skanus, saldus, bananų bei šokolado skonio. tačiau jį valgyti galima nebent su arbata namuose. bėgdamas vos neužspringau bandydamas jį praryti savo pradžiuvusia burna. vandens gėrimas ant viršaus nepadėjo. nebent reikėjo susipilti kelis puodukus. o tai nėra gerai.

pirmą, tačiau greičiausiai ne paskutinį kartą į bėgimą ėmiau energetinį geliuką – jo niekuomet nesu ragavęs, pirkęs ar bandęs. tačiau radau jį maratono dalyvio krepšelyje ir nusprendžiau pasiimti kartu. keli gramai cukraus, pamaniau, nepatrukdys. jo konsistencija buvo pakankamai gera, kad galėčiau lengvai jį praryti. skonis ir šiaip jausmas jį vartojant nebuvo lyg tas, aplankantis valgant napoleoną iš monami kepyklėlės.  kitaip tariant, laisvalaikiu savo pasirinkimo vedamas niekuomet nevalgyčiau tokio daikto kaip skanėsto. tačiau bėgimo metu suėjo.

3. greičio ir distancijos įveikimo strategija

Screen Shot 2018-09-10 at 06.41.31.png
palyginimas: kiekvieno distancijos kilometro greičiai 2016 ir 2018 metais

viršuje esantis grafikas rodo kiekvieno kilometro įveikimo greitį 2016 ir 2018 metais. punktyrinės horizontalios tiesės simbolizuoja greičius, kuriais turėjau bėgti, norėdamas pasiekti savo tikslus: 2016 metų ambicija – 4:00:00 (pavyko įveikti), o šių metu ambicija – 3:30:00 (nepavyko įveikti). matyti, kad tiek tada, tiek šiemet, lūžis įvyko likus maždaug dešimčiai kilometrų.

kaip ir minėjau, pavyko pradėti lėtai ir po truputį greitėti iki savo planuojamo greičio. būtent tokia strategija išsidėlioti greitį man labiausiai tinka ir patinka. neatrodo, kad perspaudžiau ir ties viduriu.

tačiau akivaizdžiai pritrūko kažko lūžio momentu ties maždaug 80% distancijos. nežinau, ar reikia daugiau fizinio pasirengimo, ar reikėtų šiek tiek patreniruotį tingų protą, kuris mėgsta patogumą, ir paaštrinti kovingumą. o galbūt visų minėtų dalykų sintezės.

sekmadienio rytą svėriau 84kg. tai yra dar daugiau, negu pirmojo maratono 2016 metais metu. kaip siekiant šiokių tokių rezultatų maratono distancijoje, manau, tai yra gal kiek per daug. todėl bandydamas dar kartą visų pirma pasirūpinsiu, kad reikėtų tempti kuo mažiau nereikalingo riebalinio audinio. jis stabdo. raumeninis audinys nėra problema. jo užsiauginti tiek, kad imtų per daug trukdyti, nėra taip paprasta.

išvados

bendrai esu patenkintas tuo sekmadieniu. buvo neįprasta, neeilinė ir ilgai laukta diena. džiaugiausi įveikęs distanciją ir dar vieną iššūkį. nors ir finišavau 8 minutėmis ir 18 sekundžių vėliau, negu planavau, keista, bet nei kiek nenusiminiau. priimu tai kaip patirtį ir dar didesnį norą judėti į priekį ateityje.

nuostabus jausmas. būna visko: kartais sunku. atrodo, kad viską mesi ir eisi pėsčias namo. kartais atrodo, kad tai yra beprasmiška, kad užsiimi nesąmonėmis. ir apskritai, kam viso to reikia. tačiau užsiimdamas tokia veikla pamatai tai, ko niekuomet nepamatytum patogumo sąlygomis. pamatai savo tikrąjį veidą, kuris atsiskleidžia tada, kai pasidaro kritiškai sunku.

tai ne tas veidas, kurį nutaisai prieš darydamas nuotrauką instagramui ir ne tos mintys, kurias rašai linkedine aprašyme apie save. tai yra itin gryna.

pamatai savo galimybių ribas, kurios iš tikrųjų yra tik tavo proto tau diktuojamos ribos. vakar aš jų neįveikiau, tačiau tikiu, kad ateityje išmoksiu tai padaryti.

linkiu visiems geros ir produktyvios savaitės.

siekit tikslų ir judėkit į priekį.

remigijus

 

 

Advertisements

One thought on “vilniaus maratonas 2018: patirtis, įspūdžiai ir pamokos

Add yours

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: