100 dienų iššūkis: aštunta savaitė ir 25 gimtadienis

šį kartą kiek vėlokai susiruošiau apžvelgti tai, kas įvyko aštuntosios 100 dienų išbandymo savaitės metu. ji, kaip ir buvusios prieš tai, prabėgo labai greitai ir aprėpė dienas nuo 50-osios iki 56-osios. taigi, pati antros pusės pradžia.

mintys ir procesai galvoje

esu apie tai rašęs jau praeitos savaitės įraše. tačiau ši idėja yra taip stipriai juntama, kad trumpai pasikartosiu dar kartą: iššūkis nebėra iššūkis. tai yra kasdienybė, nieko neįprasto, nieko įspūdingo, jokio išskirtinumo ar panašaus jausmo. rutina tapo įprasta. jeigu pačioje pradžioje keldamasis ketvirtą valandą ryto jaučiausi darąs kažką šiek tiek beprotiško, tai šiandien ryte tiesiog lipu iš lovos ir darau dalykus taip pat įprastai, kaip seniau juos darydavau kitu metu.

viena vertus džiaugiuosi dėl to, nes sėkmingai išsiugdžiau tam tikrus įpročius, kuriuos pats vertinu teigiamai. kita vertus, tas atsiradęs įprastumo pojūtis lyg ima kuždėti, kad galbūt ne viskas yra taip gerai, kaip galėtų būti. atsiranda keistas nerimas, kad vėl grįžtu atgal prie senųjų bruožų, kuriuos kaip tik ir norėjau pašalinti šio 100 dienų eksperimento pagalba. tačiau pasvarstęs racionaliai galiu teigti, kad grįžtu atgal tik ta prasme, kad viską darau reguliariai ir ilgą laiką. tačiau tas viskas yra visai kitokio pobūdžio, kitokios kokybės ir sukuriantis kitokį poveikį mano tiek fizinei, tiek emocinei būklei.

tai nereiškia, kad protas yra visiškai atsipalaidavęs, ir niekada netenka šiek tiek su savim pakovoti. kai kalbu apie fizinę veiklą, ja reikia užsiimti kas kartą vis šviežiai pagaląstu požiūriu. turiu galvoje tai, kad kiekvieną kartą atėjęs į sporto salę, užlipęs ant bėgtakio ar išėjęs į lauką bėgioti turiu kovoti su savo nekantriomis ir nepatogių sąlygų nemėgstančiomis smegenimis: progresas nevyksta tiesiog. veikla be progreso gali vykti tiesiog. tačiau daugiau kilogramų nepakyla nuo žemės automatiškai, didesnis bėgimo greitis taip pat neatsiranda savaime. visa tai darant būna momentų, kai tampa nepatogu ir sunku. tačiau norėdamas tobulėti aš tiesiog neturiu kur dingti ir privalau visus šiuos sunkumus priimti, išgyventi ir nugalėjęs pasistūmėti žingsniu į priekį. priešingu atveju aš tiesiog stovėsiu vietoje.

pavyzdys: galima metus laiko tris kartus per savaitę eiti į lauką ir padaryti po penkis prisitraukimus ant skersinio. tačiau šeštasis, septintasis ir taip toliau neprisidės savaime. juos reikės padaryti. o tam reikės prisiversti. 

taigi, stengiuosi, kad šis, pavadinkime, kovingumas neatšiptų ir būtų aštrus kiekvieną kartą, kai tik jo prireikia.

niekada seniau negalvojau, kad toks dalykas kaip nusiteikimas gali tiek daug lemti. man atrodė, kad du varžovai yra tiesiog faktų rinkinys dviejose skirtingose lentelėse. todėl visada maniau, kad jų dvikovos baigtis yra jau iš anksto nulemta pagal duomenis, surašytus tose lentelėse. tačiau niekada nesusimąsčiau apie tokį dalyką, kad tos lentelės gali talpinti tik realią, t.y. kažkokius fiziologinius aspektus iliustruojančią informaciją, kurią galima pamatuoti, atvaizduoti ir palyginti. tačiau lieka neaprėpta tai, kas darosi varžovų galvose. galbūt vienas iš jų atėjo į varžybas su mintimi, kad jo oponentas yra neįveikiamas dvikovos favoritas. todėl jis dar prieš kirsdamas starto liniją pasmerkia save atitinkamam pasirodymui ir pralaimėjimui.

aš neteigiu, kad turėdamas puikų nusiteikimą galiu aplenkti boltą bėgdamas 100 metrų. aš turiu galvoje atvejus, kai varžomasi asmenų, kurie yra panašiame fizinio pasirengimo lygyje. tokiais atvejais tam tikrose sporto šakose psichologija ir nusiteikimas yra pagrindinis faktorius, lemiantis baigtį.

taigi, pereinu prie savo atvejo. kai treniruojuos, nėra jokio antro varžovo. ar bent jau realaus antro varžovo. mano varžovas esu  prieš mėnesį, prieš savaitę ir vakar. ir pastebėjau, kaip svarbu siekiant progreso yra nusiteikti įveikti save. akivaizdu, kad mano fizinio pasirengimo lygis prieš savaitę ir šiandien yra labai panašus ir nebus taip, kad praeitą sekmadienį bėgau maratoną per keturias valandas, o štai šį sekmadienį labai stipriai susikaupsiu, nusiteiksiu kovingai ir prabėgsiu jį per tris. todėl aš galiu aplenkti save ir pajudėti mažu žingsneliu į priekį tik su sąlyga, kad būsiu pakankamai atkaklus ir nusiteikęs kovingai prieš tai, kas buvau praeityje. kitaip tariant, aš prieš savaitę ir aš šiandien – du varžovai, turintys labai panašų kraitį savybių. todėl laimės tas, kuris bus labiau pasirengęs kentėti, kai bus sunku, ir judėti pirmyn.

tai taikydamas kasdienybėje kartais prieinu prie galbūt iš šono pažiūrėjus absurdiškų dalykų. tačiau tai yra mano požiūris į tam tikrus sunkumus ir iššūkius ir aš jį taikau nepaisant to, koks keistas jis gali pasirodyti. būna atvejų, kai išsikeliu sau sudėtingą, tačiau fiziškai įgyvendinamą treniruotės planą ir sakau sau:

aš to nepadarysiu tik tokiu atveju, jei nualpęs parvirsiu ant žemės arba atsiras kiti veiksniai, neišvengiamai sustabdysiantys mano veiklą.

tai sakydamas turiu galvoje, kad, pavyzdžiui, darydamas greito bėgimo intervalais treniruotę ant bėgimo takelio prieš tai įsikalu sau į galvą, kad sprinto metu anksčiau laiko aš sustosiu tik tuo atveju, jeigu nukrisiu nuo besisukančio tako, nukris apsauginis bėgtakio magnetėlis ar atsiras kokia nors kita, nuo manęs tiesiogiai nepriklausanti ir mano proto nekontroliuojama sąlyga.

labai svarbu dar kartą pabrėžti, kad toks požiūris galioja tik tuomet, kai iškeltas tikslas yra įgyvendinamas, tačiau tam reikia įdėti labai daug pastangų. ir dar kartą turiu pabrėžti, kad tai nereiškia, kad labai užsispyręs aš galėsiu nueiti pėsčias iki mėnulio. tai yra fiziškai neįmanoma. tačiau, pavyzdžiui, negerti alaus metus laiko yra visiškai fiziškai įmanoma, tik galbūt reikalauja nemažai pastangų. tokiu atveju mano požiūris būtų toks, kad per tuos metus išgersiu alaus tik tokiu atveju, jeigu kažkas mane suriš, pravers burną ir supils jį per prievartą.

pastebėjau, kad įprastai su tokiu požiūriu pavyksta padaryti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįgyvendinami. ir kartais toks požiūris ilgainiui įspraudžia progresą ir sėkmę į padėti, kai jiems nebėra kur dėtis. jie tiesiog ima ir pasirodo. panašiai kaip ta šlykšti masė, išspaudus inkštirą.

yra ir kita šio požiūrio pusė. kartais, kai bėgti tampa labai sunku, mintyse pradeda rastis įvairios abejonės ir klausimai:

kam visa tai? kam reikia šitaip elgtis? kas iš to, kad verčiu save daryti tai, ko nenoriu?

ir blogiausia yra tai, kad sunkaus fizinio krūvio metu protas nėra pasiryžęs filosofavimams ir atsakymų į sudėtingus klausimus formulavimui. todėl sunkiais momentais kartais visai lengvai lipu ant šių minčių po kojomis kišamu grėbliu. tačiau tada visuomet stengiuosi vyti tokias mintis šalin ir koncentruotis į patį procesą: bėgimo atveju tiesiog toliau statyti kojas į priekį, judinti rankas ir ritmingai kvėpuoti. stengiuosi galvoje išlaikyti tik tai, kas reikalinga ekonomiškam judėjimui palaikyti ir nei trupinėlio informacijos ir minčių daugiau. tai labai padeda, bet kartais labai sunku įgyvendinti. o tos abejonės ir mintys visuomet pradeda lįsti tada, kai reikia daryti paskutinės serijos kelis paskutinius pritūpimus, bėgti greitai paskutines trisdešimt minučių ir taip toliau. kitaip tariant – pačiais sunkiausiais momentais.

įdomiausia dalis yra ta, kad sunkumams pasibaigus, baigiasi ir visos abejonės. tada nebekyla klausimai, kam visa tai. tada tiesiog džiaugiuosi. tai leidžia daryti išvadą, kad visos tos mintys yra eilinis proto triukas, kuriuo siekiama įgriūti į (lizinginį) masažuojantį fotelį ir paprašyti, kad vaikai įjungtų (lizinginį) televizorių, žmona atneštų garuojančių cepelinų, darbdavys pakeltų algą, o valdžia sutvarkytų gyvenimą iš esmės ir apipiltų aukso luitais.

duok man, nes noriu.

gimimo diena

aštuntosios savaitės metu buvo diena, kai man suėjo 25-eri metai. buvo nuostabi ir puikiai praleista diena. dar prieš pradėdamas šį iššūkį žinojau, kad maždaug ties pusiaukele bus mano gimtadienis. tuomet pagalvojau:

kaip būtų nuostabu pradėti naujus savo metus su naujais įpročiais.

taip ir atsitiko. tai tapo vertinga gimtadienio dovana ir neabejoju, kad tęsis toliau. iki kito gimtadienio galbūt pasireikš dar kitokiomis formomis.

nuostabu bėgant laikui išmokti kažką naujo, sužinoti šį tą apie save, įveikti tam tikrus dalykus ir apskritai tam tikra prasme tobulėti. ir visa tai mano atveju atsirado būtent todėl, kad nusprendžiau šiek tiek paprieštarauti savo protui ir kartais nekreipti dėmesio į jo odes patogumui. todėl nors gimtadienis žymi jau ketvirtį amžiaus, dažnai jaučiuosi vis dar kaip penkerių metų pyplys. abejojantis bei klausinėjantis, kodėl dangus prieš patekant saulei ryte rytų pusėje yra rausvas, vakarop jai leidžiantis vakarų pusėje – oranžinis, o dieną žydras ir taip toliau.

nuostabu žinoti, kad nepaisant amžiaus, visada galima atrasti kažką naujo. ir jeigu jums yra 50 ir jūs galvojate, kad jau esate galutinai susiformavusi asmenybė turinti suragėjusį bruožų ir pasaulėžiūros rinkinį, tai, gerbiamieji, baisiai klystate. esu įsitikinęs, kad naujo iššūkio priėmimas, naujos veiklos pradžia arba nežinomų dalykų mokymasis gali jums atverti tai, ko galbūt visą gyvenimą nematėte ir nejautėte. tik, aišku, tam reikia jūsų pačių pastangų. ir daug.

jau nekalbu apie 25 metų ar jaunesnius žmones, kurie apskritai dar nelabai suvokia, ką veikia šitoj žemėj ir ko nori iš savo gyvenimo.

dienotvarkė ir mityba

pirmadienis, kaip ir praėjusią savaitę, buvo išeiginė. ilsėjausi po ilgojo sekmadienio bėgimo. na, o antradienį prasidėjo darbymetis. vėl kėliausi ketvirtą, penktą valandomis rytais. viskas daugiau mažiau panašu į tai, kas vyko septintąją savaitę. vis dar ankstyvi rytai, vis dar šalti dušai, vis dar bėgimai ir sporto salė.

blogas dienotvarkės pokytis – pastarąją savaitę vėl apleidau tempimo pratimus. kalbėjau, kiek daug naudos jie duoda ir taip toliau. tačiau pastebėjau, kad kažkoks kvailas nenoras juos atlikti užeina tuo metu, kai turėčiau juos daryti. čia panašu į visus tuos pasakojimus apie pasiruošimus egzaminams: ir stalčius susitvarko, ir kambarius išsiurbia, ir dulkes nusivalo, ir baldus perstato – ko tik nepadaro studentai sesijos metu, kai reikia ruoštis egzaminams. taip pat ir man vakarais vis atsiranda vienokia ar kitokia veikla, kuria aš turiu užsiimti ir dėl kurios nebelieka laiko lankstumui ir tempimo pratimams. šią skylę reikia lopyti.

valgiau šią savaitę daug. buvo dienų, kai apytikslis maisto kiekis siekdavo ir viršydavo keturis tūkstančius kilokalorijų. pagrindinis principas vis dar išlieka tas pats – pirmiausia stengiuosi surinkti pakankamai baltymų (apie 120g ir daugiau) per parą tam, kad raumenys gautų medžiagų atsistatymui. visa kita, kas lieka, užpildau krūvomis angliavandenių ir riebalų: tortilijos, žemės riešutų sviestas, vaisiai, duona, avižos, makaronai, koldūnai, sūris, migdolai ir taip toliau.

man truputį kelia šypseną ir tuo pačiu gailestį žmonės, kurie kankina save dėl nežinia kokių priežasčių atsisakantys kruopų, bulvių ar kitokių produktų, kurių daugumą sudaro angliavandeniai. šie produktai dažnai yra visų mėgstami ir skanūs. jų atsisakyti dažniausiai yra sunku. aš jau praradau viltį įtikinti tokius žmones, kad yra kitaip ir nebesiginčiju dėl to. nebeįrodinėju savo ir nekreipiu dėmesio. tiesiog leidžiu jiems ir toliau manyti, kad

  • angliavandeniai iš burnos keliauja tiesiai į virškinamąjį traktą ir tada tiesiai į pilvo rinkes;
  • vaisiai, suvalgyti prieš miegą, pavirsta riebalais vos palietę liežuvį;

ir taip toliau. tegul. kol vyksta šios baisios tragedijos, aš susitepu dar vieną sumuštinį, susivynioju dar vieną bananą į tortiliją, padengtą riešutų sviestu, išsiverdu pusę kilogramo koldūnų su sūriu, grybais ir vištiena ar suvalgau saldų sultingą persiką prieš miegą. na ir tuo pačiu dar sėkmingai mažinu riebalinio audinio kiekį organizme.

plačiau apie tai parašysiu, kai baigsis iššūkio laikas ir turėsiu kūno sudėties analizės rezultatus.

sportas

šios savaitės metu viskas toliau juda į priekį. abiejuose frontuose toli gražu ne nieko naujo. 

sporto salėje ir toliau vis pridedu po papildomą judesį darydamas deadliftą, dar vieną papildomą pritūpimą arba seriją įtūpstų. nuostabu žinoti, kad mažėjant svoriui vis dar pavyksta ir pakelti didesnį svorį, ir padaryti didesnę krūvio apimtį.

bėgime sėkmingai pavyksta treniruotis tiek aukštu, tiek žemu intensyvumu. tačiau savaitės kulminacija buvo sekmadienio bėgimas. buvau nusprendęs bėgti 30km. dėl greičio nebuvau apsisprendęs. maniau, kad tai bus šiek tiek sudėtingesnis, negu paprastas ilgas bėgimas. bandžiau įsivaizduoti, kad bėgu maratone ir bandau palaikyti savo preliminarų varžybinį tempą.

mano didžiai nuostabai tą tempą pavyko ne tik palaikyti, bet ir gerokai viršyti. bėgimo sąlygos buvo idealios. tie trisdešimt kilometrų praėjo labai greitai. sunku buvo tik kartais ir trumpam. šeškinės kalnas nebėra kliūtis. vidutinis greitis juo bėgant jau nebedaug skiriasi nuo įprasto greičio, bėgant lygiu paviršiumi. ir pulsas nebuvo palyginus labai aukštas. atbėgau beveik per dvidešimt minučių trumpesnį laiką, negu savaitę prieš tai. verta paminėti, kad dieną prieš tai (šeštadienį) vyko intensyvi ir sunki treniruotė su svoriais, kurios metu taip pat pavyko padaryti tai, ko savaitę prieš tai padaryti nesugebėjau. išties stebiuosi, kada mano organizmas spėja atsistatyti.

šis bėgimas suteikė daug pasitikėjimo savo jėgomis ir dar didesnį nekantravimą startuoti vilniaus maratone. tikiu, kad galiu padaryti tai, apie ką ilgai svajojau ir prabėgti per tokį laiką, kokį jau ilgai planavau.

idėjos ateičiai

taigi, apibendrindamas viską, galiu išskirti kelis dalykus.

visų pirma, dalykai, kurie yra sunkūs ir pradžioje atrodo neįmonami, ilgainiui gali tapti tokie įprasti, kaip įprasta yra atsikėlus ryte išsivalyti dantis. ir nebūtina kalbėti apie sportą. kalbu abstrakčiai – įvairūs įpročiai. todėl jeigu turite planų – imkitės juos įgyvendinti.

antra, nusiteikimas yra itin svarbus aspektas bet kokioje veikloje. todėl svarbu yra visuomet turėti galvoje, kad kai kurie dalykai galbūt yra sunkiai įgyvendinami, tačiau realūs. 

trečia, vienintelis dalykas, skiriantis jus nuo planų įgyvendinimo esate jūs patys. ne aplinka, ne laiko stoka, ne dar kažkas kitas. pasisemkite entuziazmo iš karpio, kuris ką tik palikęs maximos baseiną raitosi ant prekystalio siekdamas žiaunomis gauti vandenyje esančio deguonies. kurį laiką pasiraičius sėkmė (tam tikrais atvejais) yra garantuota.

ketvirta, nebijokite ieškoti ir atrasti šį tą naujo. negalvokite apie tai, kas ir kuo jus palaikys, kai pliaupiant lietui sugrįšite namo kiaurai permirkę, bet laimingi, kad išėjote pajudėti.

linkiu geros savaitės,

remigijus

Advertisements

One thought on “100 dienų iššūkis: aštunta savaitė ir 25 gimtadienis

Add yours

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: