100 dienų iššūkis: septinta savaitė ir 50-oji diena

šiandien ypatinga diena – penkiasdešimtoji. kažkodėl šis skaičius suteikia šiek tiek daugiau solidumo kiekiui, kurį simbolizuoja. atrodo, kad tų dienų jau yra daug. taigi, metas apžvelgti įvairius 100 dienų iššūkio aspektus, kuriuos spėjau pastebėti praėjusią savaitę.

procesai galvoje

toks jausmas, kad naujų įpročių įsisavinimas bei tam tikrų senų atsisakymas gerokai pakeitė mano požiūrį į daug ką apskritai. jau esu tai minėjęs ir anksčiau, tačiau pasikartosiu dar kartą: po 50 dienų ši veikla, kuria užsiimu, nebeatrodo kaip iššūkis. tai tapo kasdienybe ir gyvenimo būdu. tai pavirto naujais mitybos, pastovaus dienos režimo, sporto ir šiek tiek kitokio požiūrio į kasdienius dalykus gyvenime įpročiais. įvairios mitybos problemos, amžinas stovėjimas vietoje ir regresas sporte bei kitose srityse, pasimetimas, nežinojimas ką daryti ir viso to sukeltas elementarios ramybės trūkumas tapo tema, kuria kalbėdamas galiu naudoti būtąjį dažninį laiką. pasvirasis šriftas čia panaudotas todėl, kad būtent būtasis dažninis laikas lietuvių kalboje nusako veiksmus, kurie buvo atliekami praeityje ir atliekami daugybę kartų. 

kitas dalykas, kuris nedavė ramybės ne tik septintosios savaitės, bet ir viso išbandymo metu: pastebėjau, kad nuo pat pradžių, kai ėmiau dalintis savo idėjomis ir aprašinėti šį iššūkį, galvoje gerokai sustiprėjo kažkokio keisto nerimo ar jaudulio jausmas. dažnai prigaunu save tikrinantį elektroninius prietaisus ir labai aktyviai sekantį visus pranešimus, identifikuojančius reakcijas į bet kokią mano skleidžiamo turinio formą. galbūt pačioje pradžioje tai yra normalu. galbūt pradžioje taip būna visiems. ir to priežastys yra akivaizdžios. aš visuomet esu linkęs susikoncentruoti į tai, ką kas nors iš šalies galbūt pagalvos, pasakys ar dar kaip nors kitaip išreikš savo nuomonę apie, kuom aš nuoširdžiai dalinuosi. greičiausiai taip yra dėl natūralios žmogaus baimės būti atmestam arba natūralaus poreikio būti pripažintam, įvertintam ir taip toliau. nesileisiu į diskusijas toliau apie visa tai, kas sukelia šiuos dalykus, nes tai yra visai atskira ir labai plati tema. tačiau tokio reiškinio egzistavimas mano atveju yra akivaizdus.

ir visa tai yra daugiau ar mažniau natūralu. manau, kad norint to išvengti, reikia suprasti kelis dalykus:

pirmasis. visų pirma kad ir kokios idėjos šalininkas būtų žmogus, visuomet atsiras bent vienas, kuris su juo sutiks ir bent vienas, kuris laikys jį bepročiu.

antrasis. niekada nereikėtų grįsti savo veiklos aplinkinių žmonių nuomone ar nutraukti jos sutikus priešiškumą/nesulaukus palaikymo.

pirmasis dalykas yra akivaizdus. dėl antrojo: ne, aš neturiu galvoje atvejo, kai važiuodamas autostrada mėtai tuščius stiklinius butelius nuo alaus išlindęs per žalio nissano liuką, nes tau vis vien visų tų vairuotojų, važiuojančių už tavęs, neigiamas tavęs vertinimas bei akivaizdžiai priešiška nuomonė apie tave. šioje vietoje nereikia painioti elementaraus atsakomybės jausmo ir suvokimo, kad gyveni pasaulyje ne vienas ir tavo veiksmai turėtų būti adekvatūs, su pasirinkimu puoselėti tam tikrą savo užsiėmimą, veiklą ar idėją. aš turiu galvoje atvejus, kai žmogus, pavyzdžiui, staiga sugalvoja, kad nori išmokti 10.000 skaičiaus pi skaitmenų po kablelio, o aplinkiniai (o dažniausiai net ir artimiausi žmonės) sako:

eik tu, durniau, neužsiimk nesąmonėm. 

būtent tokius atvejus aš turiu galvoje. jeigu tas žmogus labai nori išmokti mintinai tiek skaičių ir tai yra jo tikslas, padėsiantis pajausti kažkokią pilnatvę ar apskritai suteiksiantis teigiamų išgyvenimų, jis turi eiti iškėlęs galvą ir įsmeigęs akis į priekį ir ignoruodamas visus tuos pasakymus, kad to padaryti jis negali ir visas diagnozes, nustatytas aplinkinių visų sričių specialistų – ekspertų, mokslo daktarų, medikų, filosofų. štai, ką turėjau galvoje sakydamas, kad niekada nereikėtų grįsti savo veiksmų inicijavimo arba nutraukimo kitų žmonių nuomone.

aišku, kad žmogui yra malonu sulaukti teigiamo grįžtamojo ryšio. tačiau jis niekuomet nebūna vien tik teigiamas. juk gali būti visko. ir žmonių yra labai daug. todėl jeigu kiekvienas palaikinimas ar pafollowinimas yra per daug rimtai interpretuojamas, problemos yra neišvengiamos.

atsimenu vieną video, kurio autorius yra elliott hulse, kuriame jis atsakinėjo į klausimą kaip užsiimti savo veikla nepaisant viso to, su kuo tenka susidurti ja užsiėmus. kaip nekreipti dėmesio į įvairias smulkmenas ir nepamiršti savo pagrindinio tikslo. ir elliotto atsakymas man kažkodėl labai įsiminė, dabar dažnai jį papasakoju esant progai. jis paminėjo paukštelį, kuris kiekvieną rytą gieda savo giesmę tupėdamas kažkur medyje šalia namo. ta giesmė – jo idėja, jo veikla ir užsiėmimas. galbūt jis ją gieda norėdamas privilioti patelę, galbūt bendrauja su kitais savo rūšies individais. šito aš nežinau. tačiau pats svarbiausias faktas yra tas, kad jis gieda tą giesmelę nekreipdamas dėmesio į tai, ar šalia esančiame name gyvenantiems žmonėms ji patinka. galbūt tuos žmones jo giesmelė taip nervuoja, kad jie mielai tą paukštelį nudobtų pastvėrę kokį akmenį. tačiau pastarajam yra vis vien: kiekvieną rytą jis toliau daro savo. todėl šis palyginimas labai tinka kaip iliustracija mano minčiai. jeigu turi tokį norą, tokią mintį ar idėją, tokią natūralią ir savitą, kaip giesmė tam paukšteliui, tai imk ir giedok ją kiekvieną rytą ir nekreipk dėmesio į tai, kad galbūt egzistuoja kažkas, kam ji nepatinka. ir dar kartą pasikartosiu: ne, tai nereiškia, kad 4 ryto iš pirmadienio į antradienį galima pašilaičių mikrorajono daugiabučio balkone pūsti į medžioklinį ragą ar bliauti dainą apie upės tekėjimą. nereikia painioti laukinio primato neandartaliečio be atsakomybės jausmo “darau ką noriu” mentaliteto su mintimi, kurią aš čia bandau išreikšti.

taigi, svarbi įžvalga ne tik iš septintosios savaitės, bet ir iš viso išbandymo laiko apskritai: nereikia kreipti per daug dėmesio į nereikšmingus mažus dalykus. reikėtų orientuotis į savo tikrąją ir nuoširdžią idėją, žiūrėti pirmyn ir nepasiduoti įvairiems neigiamiems dalykams, gaunamiems iš aplinkos. akivaizdu, kad pasakyti tai yra kur kas lengviau, nei padaryti.

procesai kūne

viskas vyksta taip, kaip ir buvo planuota. septynios savaitės praėjo, šeši kilogramai kūno masės dingo. nuostabus mažėjimo tempas. prarandu apytiksliai po vieną procentą masės per savaitę. manau, kad tai yra saugu, pakankamai lėta ir stipriai užtikrinta. tai nėra pasaulio svorio metimo konkurso pirmos vietos rezultatas. tačiau mano tikslas ir nėra svorio metimas. mano tikslas yra riebalinio audinio organizme mažinimas. o mesti svorį ir mažinti riebalų kiekį organizme yra du procesai, kurie skiriasi labai daugeliu aspektų.

šiandieną svarstyklės rodė 83.2 kilogramus. pilvo apimtis sumažėjo dar vienu centimetru. kelnės darosi platesnės, diržas susiveržia vis labiau. daugiau šia tema net ir nebėra ką pridurti – viskas klostosi puikiai.

režimas

šią savaitę viskas vyko štai pagal tokį planą:

  • pirmadienis: kėliausi penktą ryto. tempimo pratimai ir mankšta namuose. savotiškas poilsis.
  • antradienis: kėliausi ketvirtą ryto. šeštą pradėjau treniruotę sporto salėje ant bėgtakio.
  • trečiadienis: kėliausi ketvirtą ryto. po keturių dešimt jau bėgau.
  • ketvirtadienis: kėliausi penktą ryto. šeštą ryto pradėjau treniruotę sporto salėje su svoriais.
  • penktadienis: kėliausi ketvirtą ryto. po keturių dešimt jau bėgau.
  • šeštadienis: miegojau kiek norėjau. kėliausi apie šešias. devintą valandą treniruotė sporto salėje su svoriais.
  • sekmadienis: kėliausi pusę penkių. devintą ryto išėjau bėgti ilgąjį savaitės atstumą.

miegoti eidavau įvairiu metu. kartais 8, o kartais 10 valandą vakaro. vidutiniškai, manau, gavau 7-8 valandas miego per naktį. atrodo, kad to užtenka ir bent jau kol kas panašu, kad kūnas puikiausiai su viskuo susitvarko.

jau praėjo tas keistas jausmas, kad einu miegoti 8 ar 9 valandą vakaro. seniau galvodavau, kad

mano vienerių metų sūnėnas turbūt eina miegoti vėliau už mane.

ir visos kitos panašios mintys, kad matomai kiti žmonės tai šiuo metu dar kažką labai veikia, o aš va jau einu miegot. kaip mažas vaikelis. tačiau kuo toliau, tuo labiau ši mintis apleidžia galvą, nes tiesiog darau tai, ką darau. tai tapo mano dalimi ir stengiuosi nustoti lyginti ir galvoti, kas ką galbūt galėtų naudingo nuveikti ar veikia tuo metu, kai aš jau einu gulti. ir matomai bent 50% populiacijos tuo metu vakare vis tiek skrolina feisbuke ar užsiima kitomis panašiomis veiklomis. na, bent jau aš seniau taip save bandydavau guosti.

sportas

naujas (bet iš tikrųjų labai senas) dalykas, kurį atradau šią savaitę, yra lankstumo ir tempimo pratimai. šią veiklą ignoravau labai daug laiko. žinojau, kad tai yra svarbu, tačiau niekuomet po treniruotės tam nebeskirdavau dėmesio. todėl tempimo pratimai visuomet buvo ne antrame plane, bet iš viso ignoruojami ir neatsirasdavo jokiame plane. pradėjau tam skirti bent po 20-30 minučių kiekvieną dieną. jeigu sportuoju ryte, tai tempimo pratimus atlieku vakare. jeigu nesportuoju visai, tuomet tą darau iš pačio ryto. kartais net kelis kartus dienoje. labai įdomi veikla: iš šono neatrodo, kad būtų kažkas labai sunkaus, tačiau reikalauja daug susikaupimo, kantrybės ir susitaikymo su šiokiu tokiu nepatogumu. nežinau, ar tai yra placebo, bet net po savaitės atrodo, kad tapau šiek tiek lankstesnis: pradėjau tai jausti darydamas įvairius pratimus (ypač pritūpimus), taip pat bėgdamas. taigi, jeigu abejojate, ar verta skirti tam dėmesio, skirkite. po kiek laiko padėkosite patys sau.

su bėgimu praeitą savaitę sekėsi neblogai. pradėjau nuo antradienį vykusios treniruotės ant bėgimo takelio. kadangi visas septynias savaites iki tol bėgiojau lauke gana ilgus atstumus pastoviu greičiu, tai nusprendžiau įtraukti šiek tiek anaerobinio krūvio ir bėgti greitai tam tikrais intervalais. nereikėtų šito užmiršti, nes tai yra svarbus komponentas treniruojantis bėgti.

palyginus su pačia pradžia, kai kūno masė buvo 89 kilogramai, dabar bėgti yra gerokai lengviau. tačiau ilgasis sekmadienio bėgimas pareikalavo nemažai protinių pastangų. nusprendžiau bėgti 30 kilometrų. išbėgau 9 valandą ryto ir jau buvo pakankamai tvanku, švietė saulė. buvo sunku bėgti. gėriau daug vandens. artėjant pusės maratono atstumui daug kartų galvojau apie tai, kad užteks šiam kartui, kad lauke yra karšta, kad reikia nesikankinti ir bėgti namo. bet lygiai tokia pati situacija buvo ir praėjusį sekmadienį, kai identiškų minčių vedamas nutraukiau ilgąjį bėgimą ties pusmaratoniu ir grįžau namo. todėl šį kartą pasukau į priešingą pusę ir nubėgau likusius 9 kilometrus. pastebėjau, kad tokiais atvejais, kai pasidaro gerokai nebepatogu ir sunku, tampu itin nekantrus: vis tikrinu likusį atstumą, galvoje be sustojimo plūsta įvairios mintys ir kyla nemenka sumaištis. mintyse imu zyzti lyg bejėgis kūdikis, kuriam reikia pakeisti sauskelnes. todėl reikėtų išmokti labiau susikoncentruoti į patį procesą ir mažiau galvoti apie viską, kas kelia nepatogumą. nepaisant visų minėtų dalykų distanciją įveikiau ir užtrukau 2 valandas, 42 minutes ir 24 sekundes. džiaugiausi. iš viso per savaitę nubėgau 75 kilometrus per 4 kartus.

veikla sporto salėje septintos savaitės metu buvo šiek tiek mažesnės apimties palyginus su kitomis. čia turėjau dvi treniruotes su svoriais: ketvirtadienį ir šeštadienį. abi jos buvo atliekamos tuščiu skrandžiu, buvo intensyvios ir jų pagrindą sudarė vienokie ar kitokie baziniai pratimai. pavyko padaryti daugiau pritūpimų, taip pat pavyko padaryti daugiau deadliftų, negu savaitę prieš tai. todėl kaip ir anksčiau vis dar džiaugiuosi, kad nepaisant visų nubėgtų kilometrų ir kūno masės mažėjimo vis dar pavyksta išvengti regreso jėgų atžvilgiu ir neprarasti gebėjimo pajudinti svorį.

mityba

panašu į tai, kad galiausiai per šias 50 dienų išsivystė normalus santykis su mityba. tai sakydamas turiu galvoje, kad nebėra visiškai jokio noro kimšti saldumynus, valgyti junk maistą ar kitokias nesąmones. dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad ši problema yra neišsprendžiama. mano didžiam džiaugsmui, taip nėra.

neturiu konkretaus mitybos plano. kasdien valgau tai, ką labiausiai noriu valgyti tą dieną. tik stengiuosi, kad tai nebūtų visiškai identiški patiekalai, kurie buvo dieną prieš. taip noriu įnešti kuo daugiau įvairovės ir neįprasti prie tų pačių produktų tuo pačiu metu kiekvieną dieną. aišku, visi draudimai ir toliau galioja. racione nėra nei saldainių, nei limonado. nei dar kitų menkesnės kokybės taip vadinamų maisto produktų.

bėgdamas ilguosius savaitės bėgimus su savimi pasiimu batonėlių, turinčių nemažai angliavandenių ir teikiančių energiją. tačiau paskutinio bėgimo metu sugebėjau suvalgyti tik pusę tokio batonėlio – jis buvo šlykščiai per saldus. neatsimenu, kad kažkada gyvenime prieš tai man kas nors būtų buvę šlykščiai per saldu. aš valgydavau šakotį, pamirkytą i kondensuotą pieną. o pastarasis buvo vartojamas lyg įprastas. vienu kartu.

dažniausiai sportuoju nevalgęs. kaip ir minėjau anksčiau, tai nėra dėl kažkokių įsitikinimų, kad taip daryti yra geriausia. tiesiog tai puikiai sutinka su mano kasdiene rutina. atsikėlęs 4 ryto ir po dešimties minučių išėjęs bėgioti nelabai turiu kada įsprausti dar ir pusryčių. yra tik du atvejai, kuomet niekada nesportuoju tuščiu skrandžiu:

  1. ilgieji bėgimai (daugiau negu pusė maratono)
  2. anaerobinis darbas (labai intensyvus ir ilgesnį laiką trunkantis bėgimas)

minėtais atvejais visuomet pasirūpinu, kad kūnas gautų pakankamai angliavandenių ir riebalų energijai.

savaitės pamokos

apibendrindamas galiu pasakyti, kad tai buvo puiki savaitė. ir štai keli pagrindiniai dalykai, kuriuos turėčiau pasilaikyti ir nepamiršti ateityje:

  1. susikaupti ties savo idėja ir atlikti ją realizuojančius veiksmus nepriklausomai nuo to, kaip keista ar beprotiška tai gali pasirodyti kitiems žmonėms.
  2. nesureikšminti smulkmenų. panašiai kaip sportinis žirgas uždengtomis akimis žiūrėti tik tiesiai ir eiti ten, kur tavo mintis ar idėja tave veda. neskirti dėmesio panikuoti dėl dalykų, kurių pakeisti neturi nė menkiausios galimybės.
  3. pastovumas. dar ir dar kartą. jeigu būsi pakankamai pastovus, galiausiai rezultatas bus įspraustas į tokią padėtį, kai vienintelė išeitis jam bus tiesiog pasirodyti. jis taps neišvengiamas.

visiems linkiu geros savaitės.

remigijus

Advertisements

One thought on “100 dienų iššūkis: septinta savaitė ir 50-oji diena

Add yours

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: