100 dienų iššūkis: šešta savaitė

šių savaitinių atnaujinimų rašymas kiekvieną kartą primena, kaip greitai prabėga septynios dienos. pastaruoju metu daug mąsčiau apie tai, kad savaitė nebėra pirmadienis – penktadienis ir dvi ilgai lauktos bei išsvajotos dienos. viskas tapo tiesiog viena besitęsiančia visuma, kurios kiekvienas elementas yra vis savaip geras. taip, net ir ankstyvas pirmadienio rytas. o tai matomai yra gana retas reiškinys.

šią savaitę išlindo kelios ylos iš maišo. įdomu, kad bėgant laikui mąstymas vis keičiasi ir atsiranda tam tikrų patirčių bei išgyvenimų, kurių seniau nebūdavo. iš jų galima, o tiksliau net ne galima, o reikia, pasimokyti ir judėti toliau. pamėginsiu tas ylas apibūdinti.

psichologija

kelias savaites iš eilės (4 ir 5) vis rašydavau, kaip prie visko įpratau, kaip viskas pasidarė lengva ir kaip sunkumai patys pradėjo būti įveikiami automatiškai, atrodo, be jokių pastangų. tačiau šią savaitę, kaip ir minėjau įžangoje, atsirado tam tikrų dalykų, kurių seniau nebuvo. arba jie buvo, tik aš jų nesugebėjau pamatyti. pastebėjau kelis trūkumus, kuriuos laikui bėgant reikėtų sutvarkyti. tie trūkumai yra gana svarbūs ir manau, kad žmonės dažnai yra linkę šitaip elgtis.

taigi, kas atsitiko? panašu į tai, kad po truputį pradėjau snausti ant savo laurų. kitaip tariant susigyvenau su kėlimusi ketvirtą valandą ryto, ėjimu į lauką bėgioti bet kokiu oru, sporto salės lankymu anksti ryte prieš darbą, pakeistais mitybos įpročiais ir taip toliau. laikui bėgant visi šie, iš pirmo žvilgsnio neįprastai atrodantys veiksmai ir sprendimai, pasidarė įprasti ir savotiškai patogūs. ir kas tada nutiko? o tada aš savaime kartais ėmiau mažiau stengtis. ir štai čia išryškėja dar vienas proto triukas:

mintyse galvoji, kad jau ir taip daug stengiesi, viskas jau ir taip juda gera linkme, tai gal tiesiog šiek tiek sulėtinkime?

ir tokių atvejų šią savaitę buvo kelis kartus. pagavau save sporto metu kartais nustojantį tada, kai yra jau sunku ir nepatogu morališkai, bet fiziškai dar akivaizdžiai galėčiau išspausti kelis pakartojimus ar kiek greitesnį tempą. taip, suprantu, viskas yra proto, pulsometro parodymų bei gravitacijos, traukiančios kilogramus prie žemės, ribose. tačiau tikrai buvo tokių momentų, kai nusukau kelis judesius, kuriuos atlikti galėjau. ir mintyse tą žinojau, bet vis tiek kažkodėl pasidaviau. galėčiau visa tai suversti nuovargiui ar prastoms aplinkos sąlygoms ar dar kažkam kitam, kaip įprastai elgiasi žmogus, norėdamas pateisinti savo silpnumą vienoje ar kitoje situacijoje. tačiau aš taip nedarau, pripažįstu tai pats sau ir stengiuosi ateityje tokio elgesio vengti. aš po truputį mokausi.

blogiausia yra tai, kad šis nusukinėjimo mentalitetas ima reikštis ne tik sporto, bet ir kitose srityse gyvenime. atsiranda visokie

nu dar biški paskrolinsiu internete ir tada jau užsiimsiu rimtais darbais.

taip pat atsiranda įvairių veiksmų, kurie yra elementarūs, atidėliojimas ir vengimas. visų veiksmų, kurie gali kelti patį menkiausią nepatogumą. užsirašymas vizitui pas kirpėją, knygų, paimtų iš bibliotekos, prasitęsimas arba nuvežimas grąžinti, finansinio elgesio sekimas ir fiksavimas, magistrinio darbo rašymo pradžia (tai yra temos pasirinkimas visų pirma) ir dar begalės kitų dalykų, kurie yra sėkmingai priparkuoti kažkur atokioje smegenų kertelėje ir beviltiškai laukia savo eilės. atsirado kažkoks durnas tingėjimas daryti įvairias smulkmenas, kurias daryti reikia. taip būna daugiau mažiau visada ir manau, kad dažnas žmogus su tuo susiduria. tačiau pastarąją savaitę ši yda itin išsikerojo mano galvoje. o iš ten persikėlė į (ne)veiksmus.

na ir dar vienas dalykas, kuris yra glaudžiai susijęs su iki šiol mano apibūdintu užmigimu ant laurų, yra žmogaus itin pamėgta iliuzija, kad jis kažko nusipelnė. klasikinis pavyzdys yra dirbantis asmuo, kuris 17:30 grįžta namo po kamščių mieste ir sunkios darbo dienos. jis jaučiasi nusipelnęs susikrauti kojas ant stalo, įsijungti televizorių ir likusias 5 valandas iki miego praleisti ant sofos maukdamas alų. taip pat jis jaučiasi nusipelnęs būti pasitiktas su antros pusės paruošta garuojančia vakariene bei vaiku, kuris paduos pultą, kai reikės perjungti kanalą. tiek pat labai jis jaučiasi nusipelnęs esant menkiausiai priežasčiai užbaubti ir būti bjaurus namiškiams. juk jis yra baisiai pavargęs ir visą dieną dirbo. jis nusipelnė.

ši iliuzija yra labai žalinga ir pavojingai egocentriška. manau, kad dažnam žmogui (ir man pačiam taip pat) būtų labai sveika dažniau prisiminti, kad momentais, kai jautiesi kažko nusipelnęs,

dažniausiai tu esi absoliučiai nieko nenusipelnęs,

o tik teisini savo silpnumą prieš tai atliktais dažnai niekuo neypatingais veiksmais ir tikiesi, kad jie pavirs kažkokia moraline šviesiai violetine kupiūra, leisiančia nusipirkti kelialapį į viskas įskaičiuota – esu kas noriu, ėdu kiek noriu, geriu kiek noriu, darau ką noriu – kurortą.

taigi, lygiai taip pat ir aš nejučia ėmiau savo veiksmus, susijusius su griežta disciplina, sportu ir dienos režimu, naudoti kaip valiutą tinginystei kitose srityse nusipirkti. ir tai yra blogai. tačiau aš tai pastebiu ir ateityje stengsiuosi to vengti. tai, mano manymu, yra labai paplitęs reiškinys visuomenėje.

dar viena pamoka, kurią teko eilinį kartą pasikartoti, buvo išėjimas bėgioti sekmadienį, ilgojo bėgimo dieną, be konkretaus tikslo. visada akcentuoju, kaip svarbu yra pastarąjį nešiotis savo galvoje visur ir visada. taip yra todėl, kad momentais, kai pasidaro sunku, tas tikslas galvoje (kaip koks žibintas ant šalmo kalnakasiui) rodo kelią. šį kartą aš išėjau bėgioti su mintimi

bėgsiu pagal savijautą

ir be jokio konkretaus maršruto bei distancijos pasirinkimo iš anksto. pasakymas, kad bėgsiu pagal savijautą, sufleruoja nusiteikimą nustoti, kai taps sunku. aišku, kad taip ir įvyko. nustojau nubėgęs 21.1 kilometro. o turėjau bėgti ilgiau, nes tokį atstumą bėgu įprastomis dienomis. kartą jau buvau užlipęs ant šio grėblio. kažkada dar žiemos metu susigalvojau, kad anksti ryte eisiu pabėgioti. iš vakaro rūbų nepasiruošiau, batų nepasidėjau ir nusprendžiau, kad bėgti ar nebėgti sprendimą priimsiu ryte, pažiūrėjęs per langą. pagal orą bei savijautą. nežinau, ar buvo protinga manyti, kad žmogus, pabudęs 5 ryto žiemą, kai lauke yra dvylika laipsnių žemiau nulio, (atsimenu tiksliai, nes nuėjau patikrinti termometro rodmenis pasąmonėje trokšdamas susirinkti kuo daugiau faktų, priversiančių grįžti atgal į lovą) staiga nuspręs, kad jis šiuo momentu jaučiasi kaip tik pasiruošęs bėgimui. aišku, kad tiesiog grįžau į lovą ir pamiegojau dar valandą. taigi, konkretų tikslą reikia turėti iš anksto. ir tai galioja ne tik sporte. tai galioja daugelyje sričių gyvenime.

taigi, nepaisant to, kad laikytis užsibrėžtų tikslų sekasi neblogai, laikui bėgant tam tikros smegenų sritys ima po truputį pelyti. pelėsius reikia naikinti. tikiuosi, kad ateityje su tuo pavyks susidoroti geriau.

sportas ir režimas

šią savaitę, kaip ir įprastai, bėgioti ėjau keturis kartus: pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį. darbo – bėgimo dienomis kėliausi 4 ryto. sekmadienį pabudau 3 nakties ir daugiau nebeužmigau. taip, blogas ženklas. vieną kartą nubėgau 15 kilometrų ir tris kartus po pusmaratonį. susumavus gaunasi 78.3km. savaitei įpusėjus pastebėjau, kad pulsas ima vis labiau kilti bėgant tuo pačiu greičiu. tai gali būti susiję su poilsio bei atsistatymo trūkumu. todėl nusprendžiau šią (naująją) savaitę šiek tiek daugiau dėmesio skirti atsigavimui, paįvairinti fizinę veiklą ir daugiau ilsėtis.

pradėjau nuo (naujos savaitės) pirmadienio ryto. vietoj ėjimo bėgioti pirmąją šios dienos valandą skyriau elementariai mankštai bei tempimo pratimams. nežinau, kodėl šią veiklą ignoravau tiek ilgai. mano lankstumas yra tragiškos būklės, esu visas suragėjęs. visada tingėdavau daryti tempimo pratimus. matomai tempimo pratimai yra stadija, iki kurios reikia subręsti. taip, darbas su svoriais yra svarbu, nubėgti kilometrai taip pat yra svarbu ir tam reikia skirti daug laiko. tačiau lankstumas ir raumenų tempimas yra to paties pyrago sudedamoji dalis, be kurios visuma nėra tokia gera, kokia galėtų būti. ši situacija man primena tuos juodus 2000-ųjų metų bmw x5 modelius, kuriuos matau vilniaus gatvėse: dalies jų vairuotojai dažnai investuoja į ratų skersmens dydį sumas, siekiančias pusę automobilio vertės. tada jų automobilis atrodo lyg sunkiai per pusnis brendantis penkių metų vaikas su tėvo žieminiais kaliošais. taip akcentuodamas vieną visumos elementą žmogus dažnai užmiršta apie bendrą vaizdą. tai užmiršau ir aš. bet šiandieną prisiminiau.

sporto salėje šią savaitę sekėsi neblogai. nepaisant kelių atvejų, kai pasiduodavau per anksti, buvo ir puikių momentų. sporto klube sportavau antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį. pirmas dvi dienas – šeštą ryto prieš pat darbą, o šeštadienį – nuo devintos. tik tuomet atsidaro sporto klubas. savaitgalį, kaip ir kitomis dienomis, salėje sportavau nevalgęs. ir nieko blogo tame nėra, ir jokios jėgos manęs dėl to neapleidžia. šeštadienį dar sugebėjau pagerinti savo asmeninį deadliftų darymo rekordą. taigi, avižos prieš sportą nėra privalomos. pati treniruotė buvo labai efektyvi, nes truko tik 40 minučių, tačiau buvo sunki ir intensyvi. rėmiausi pulsometro parodymais, nežiūrėjau į laikrodį. pratimo atlikimo metu pulsas pakildavo iki 160 ar 170, poilsio metu palaukdavau, kol nukris atgal iki 140. tada pratimą atlikdavau ir vėl. puiki strategija poilsio laikui reguliuoti norint neskaičiuoti sekundžių.

 

mityba ir fiziologija

panašu, kad šie du dalykai klostosi puikiai. mityba švari kaip kūdikio užpakaliukas džonsons baby reklamoje. nėra jokių pagundų ar baisių troškimų kimšti šokoladą. nesapnuoju tortų. o taip yra buvę ir ne vieną kartą. dėl to labai džiaugiuosi, nes viskas vyksta automatiškai, be papildomų pastangų ir nei kiek neatsibodo valgyti tai, ką valgau.

kadangi mityba yra išlaikoma, tai atitinkamai keičiasi ir kūno sudėtis. per savaitę netekau apytiksliai vieno kilogramo kūno masės. taigi, vėl viskas pagal planą. daugiau nereikia, o mažiau – nieko baisaus. iki rugsėjo dar yra daugiau nei 4 savaitės, todėl manau, kad sumanymas sumažėti iki 80-ies kilogramų yra daugiau nei įgyvendinamas. pilvo apimtis taip pat sumažėjo dar vienu centimetru. viskas vyksta taip, kaip planuota iš anksto. džiaugiuosi dėl to.

išvados ir pamokos ateičiai

taigi, apibendrindamas galiu pasakyti:

  1. nevalia yra užmigti ant savo paties laurų. kiekviena finišo linija, kurią kirtai, yra tik dažų dėmė ant žemės. judėk toliau ir per daug nesididžiuok tuo, ka padarei vakar arba šiandien ryte.
  2. nesileisk apgaunamas klastingosios nusipelnymo iliuzijos. labai dažnai ji apgauna ir tu ja tiesiog nori pateisinti silpnumą.
  3. turėk konkrečius tikslus ir jų siek. niekada neplanuok didelės veiklos pagal savijautą. aišku, kad bus sunku ir aišku, kad norėsis sustoti. todėl turėk tikslą galvoje ir eik link jo.

visiems kantriems žmonėms, pasiekusiems šią vietą, linkiu geros bei produktyvios savaitės.

ačiū už jūsų laiką,

remigijus

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: