dažnas ir gausus persivalgymas: kaip to išvengti?

maistas yra tai, ko žmogaus organizmui reikia kiekvieną dieną. priešingai negu alkoholio ar nikotino žmogus negali pasirinkti nevartoti maisto. tačiau pasitaiko atvejų, kai valgymas tampa kur kas daugiau nei tiesiog energijos teikimas kūnui. dažnas ir gausus persivalgymas yra vienas iš pavyzdžių, keliančių nemažai problemų. taigi, šiame įraše apžvelgsiu minėtą problemą ir papasakosiu apie savo atvejį bei kas padėjo man su ja susitvarkyti.

kas yra dažnas ir gausus persivalgymas?

aš nekalbu apie atvejus kai kelis kartus per metus žmogus prisivalgo prie šventinio stalo. tokiais atvejais dažniausiai kitą dieną yra grįžtama prie įprastų mitybos įpročių ir viskas susitvarko savaime. kol tai netampa kasdieniu begaliniu konvejeriu, nukrautu pyragais, judančiu link kažkieno burnos, viskas yra gerai. tačiau nebegerai yra tuomet, kai susidaro tokie valgymo įpročiai:

  1. žmogus stipriai persivalgo (ypatingai prastesnės maistinės vertės produktų, saldumynų ir t.t.)
  2. po apsivalgymo žmogus save kaltina ir gailisi, kad taip pasielgė. sako, kad daugiau taip nedarys ir pripažįsta, kad tai buvo prasta mintis.
  3. praėjus kelioms valandoms pirmas ir antras punktas yra kartojami.

kai tokie įpročiai tampa kasdienybe, tai jau yra problema. taip gali bėgti savaitės, mėnesiai ar metai. akivaizdu, kad toks elgesys kelia nemažai problemų žmogaus sveikatai bei bendrai savijautai.

mano situacija

trumpai apibūdinsiu tai, ką teko patirti savo kailiu. visų pirma šiek tiek informacijos apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. ilgą laiką periodiškai sportuodavau, bandžiau pasiekti tam tikrų rezultatų. akivaizdu, kad mityba tokiu atveju yra vienas iš pagrindinių elementų, lemiančių šio proceso eigą. fizinis krūvis man niekada nebuvo nepakeliama problema. galėjau irkluoti, bėgioti, minti dviratį ar darbuotis su svoriais salėje kiek tik reikia. man tai patiko. tai buvo sunku, tačiau taip pat teikė džiaugsmą. tačiau to paties negalėčiau pasakyti apie mitybą. pastaroji tapo neišsprendžiama problema ir pačiu sunkiausiu svoriu, kokį kada nors man teko kelti ar pačiu ilgiausiu atstumu, kurį man yra tekę bėgti. man labai nesisekė. negaliu pasakyti, kiek pirmadienių buvo tokių, nuo kurių aš vėl pradėjau iš naujo. gal penkiasdešimt, o gal ir visas šimtas. paslydau ant ten pat gulinčios tos pačios banano žievės labai daug kartų. rytais pasisverdavau avižas, o vakarais mindavau mcdonaldo slenkstį užsisakydamas tris mėsainius su kompleksu kitų gėrybių. laikui bėgant išsivystė paskutinės vakarienės reiškinys: kimšti viską iš eilės sekmadienį (ypač vakare), nes nuo pirmadienio prasidės kažkas, ko metu to daryti nebebus galima. juk reikia naudotis proga. staiga paskutinė vakarienė tapo ne sekmadienio, o kiekvienos dienos problema. eidamas namo negalėjau neužsukti į parduotuvę ir neprisipirkti saldumynų. negaliu apsakyti kokia prasta savijauta apimdavo visus juos utilizavus prieš miegą ir pabudus kitos dienos rytą. miego kokybė buvo tokia pat gera, kiek yra gera sumindyto cigarečių pakelio, dvi paras pragulėjusio purvinoje baloje, estetinė išvaizda. kitą rytą mintis apie išlipimą iš lovos keldavo didžiausią siaubą. įdomiausia, kad dar gulėdamas lovoje galvodavau, kaip baisu yra tas besaikis valgymas. tačiau vos kirtęs ofiso slenkstį būdavau pirmas prie kavos aparato bei saldumynų lentynos. aš buvau zombis. 

kiek yra gausu?

aš nekalbu apie 52g sveriantį šokoladuką prie kavos puodelio. taip pat nekalbu apie ledų porciją ar sausainį su pienu ar arbata po vakarienės. čia ne tas atvejis, kai ateina 45kg sverianti mergina ir sako:

nu ir prisiėdžiau, eik tu sau.

paklausus, ką gi tokio ji suvalgė, išaiškėja, jog tai buvo dvi juostelės (2/5 arba 40%) šimto gramų šokolado plytelės. aš kalbu apie 300g milkos šokoladėlį su arbata per 10 minučių, kelias bandeles ir gabalu torto arba dėže ledų desertui. ir už kelių valandų vėl. todėl sakydamas gausus persivalgymas aš tikrai turiu galvoje daug. greičiausiai kai kuriems žmonėms yra nesuvokiama, kaip įmanoma tiek susigrūsti į savo skrandį. tačiau taip, tokie mitybos įpročiai egzistuoja ir tai yra tikra. puikiai prisimenu tuos atvejus, kai tapdavau mvp (most valuable player) ofise, kai atsirasdavo saldainių, šokolado ar kitų gėrybių. bent pusė jų (skirtų visiems) popierėlių nuguldavo būtent ant mano stalo. taip pat puikiai prisimenu atvejus, kai pusė torto, skirto bendrai visiems žmonėms, po truputį atkeliaudavo į mano lėkštę. taip pat prisimenu tą spartų žingsnį link parduotuvės visai prieš jos užsidarymą, kad spėčiau dar ką nors įsigyti. primena vėlyvus alkoholio pirkėjus. tik mano alkoholis buvo gerokai pigesnis, lengviau prieinamas ir gerokai platesnio pasirinkimo.

priežastys

aš nežinau, kaip veikia žmogaus smegenys. tačiau esu tikras, kad tokio ir kitų panašių sutrikimų priežastis yra ne kažkur kitur, o būtent galvoje. galbūt tai yra nesugebėjimas palaikyti per daug griežto mitybos plano ir stiprus priešinimasis tam pasąmonėje. galbūt tai yra tam tikrų hormonų, atsakingų už sotumą bei alkį sutrikimas. gal tai yra palikimas iš tų laikų, kai pirmykštis, pamatęs krūvą vaisių, skubiai juos kimšo, nes pastarieji buvo skanūs, saldūs ir teikė daug energijos. galbūt tai yra savotiškas būdas malšinti stresą ir pagerinti nuotaiką. tačiau liūdniausia yra tai, kad laikui bėgant nuotaikos nebepavyksta pagerinti. ateina toks momentas, kai reikia didelio kiekio cukraus, kad ji apskritai taptų pakenčiama. skamba taip, lyg kalbėčiau apie narkotikus. kiek teko apie tai domėtis, sutikau dvi visiškai priešiškas nuomones: vieni straipsniai teigia, kad cukrus gali sukelti priklausomybę (neatsimenu ar fizinę, ar psichologinę, ar abi kartu) gerokai lengviau negu kokainas. kiti tuo tarpu teigia, kad tai yra neįmanoma. nežinau, kaip yra teisinga teoriškai, tačiau žinau, kad praktiškai aš buvau zombis, kuris niekuo nesiskiria nuo alkoholiko arba narkomano. vienintelis skirtumas yra medžiaga, kurios vieni ir kiti siekia bet kokiais būdais.

mano atveju kulminacija buvo pasiekta tada, kai per porą savaičių suskaičiavau 15 apsilankymų mcdonalde ir vieną vizitą į kfc. jau nekalbu apie visus desertus, kurie laukė po to. rezultatas akivaizdus: per porą mėnesių priaugau apie 10 kilogramų papildomos kūno masės.

ženklas, kad gana

kai mano kasdienio svorio kreivė šovė į viršų kaip elono musko automobilis, paleistas į kosmosą, galvos operacinė sistema ėmė mėtyti įspėjimus, kad visa tai yra labai blogai. kažkokiu stebuklingu būdu į galvą atėjo mintis, kad jeigu ir toliau tęsiu, manęs ateityje laukia prasti reikalai. žinojau tai ir seniau. tačiau žinojau tik kažkaip paviršutiniškai ir nenatūraliai. panašiai, kaip ir rūkantis žmogus žino, kad jam tai kenkia, bet vis tiek rūko toliau ir visi įspėjimai jį veikia tiek pat, kiek veikia penkiametį padaužą jo mamos pakeltas tonas: už trijų sekundžių jis vėl daro savo. iki momento, kai galiausiai supratau, kad tai nėra gerai, viskas atrodė neišsprendžiama. tačiau, mano ir visų žmonių laimei, tai yra išsprendžiama. ir panašu, kad lyg šios dienos mano laiku priimti sprendimai vis dar veikia ir yra įmanomi. 

bandymas spręsti problemą

žinojau, kad norėdamas išspręsti šią baisoką problemą, turėsiu įdėti 150% pastangų, valios ir jėgų, esančių prote (o ne raumenyse). juk neprisipirkti krūvos prasto maisto ir saldumynų nėra kažkoks neįmanomas ar neišsprendžiamas uždavinys. juk reikia tiesiog taip nedaryti ir tiek. čia nėra kelionė pėsčiomis iki mėnulio ar kažkas kito, kas būtų fiziškai neįmanoma. aš esu bandęs įvairius būdus: saikingo balanso paieškos, įvairių taip vadinamų cheat meal arba cheat day įvedimas ir taip toliau. gaila, bet neužteko jėgų nei vienai iš šių strategijų įgyvendinti. cheat meal tapdavo cheat day, tada cheat week ir galiausiai cheat month. žinojau, kad yra vienas būdas, kuris veikia 100%, tačiau yra gana brangus valios prasme: reikia jo laikytis. taigi, aš nusprendžiau, kad šį reikalą nutrauksiu staigiai ir galutinai.

skamba, lyg prieštaraučiau pats sau ir pradėčiau sukti dar vieną nesėkmingą pirmadieninį kilometrą bėgimo ratelyje. tokiame, kokį turi savo narveliuose tam tikri padarėliai. tačiau, kad ir kaip keistai tai skambėtų, šį kartą viskas yra kitaip. man lyg žaibas į galvą trenkė mintis ir atėjo suvokimas, kad

aš galiu kontroliuoti savo veiksmus.

šią mintį jau esu minėjęs pačiame pirmame įraše. ir tai apskritai yra viena iš pamatinių idėjų, kurios pastaruoju metu stumia mane į priekį. kai galiausiai nuoširdžiai supratau ir įsisavinau šią mintį, viskas tapo taip paprasta ir lengva, kaip niekada negalėjau tikėtis. supratau, kad aš nesu zombis, kuris eina paskui šokoladą. supratau, kad tam tikri mano veiksmai turės atitinkamas pasekmes. ir geriausia yra tai, kad tuos veiksmus aš galiu kontroliuoti. taip, gali būti labai nepatogu ir sunku tai daryti. bet tik iš pradžių. po poros savaičių tai, nuo ko seniau mėnesiais negalėjau atitraukti akių, tapo tuo, ko man nebesinori savaime.

ką aš pakeičiau?

aš nebevalgau nieko, kas yra akivaizdžiai prikimšta cukraus: įvairūs kepiniai, bandelės, spurgos, saldainiai, šokoladas, ledai ir taip toliau. negeriu limonadų, sulčių, vaisių kokteilių ir taip toliau. dažniausiai atsisakau viso maisto, kurį man siūlo ar mane vaišina. taip pat nevalgau picos. nieko blogo ten nėra, tačiau ji yra labai didelė ir aš randu būdų, kaip ten esančias kalorijas susirinkti šiek tiek geresniais būdais. turiu savo planą, jo laikausi ir atsisakau absoliučiai visko, kas nežygiuoja kartu su juo koja kojon. stengiuosi valgyti geresnės kokybės maistą, įtraukti daugiau daržovių, riešutų, vieną kitą vaisių. taip pat valgau įvairų ne namuose ruoštą maistą. tai gali būti kokybiškas mėsainis, suši ar koks nors kitas patiekalas. jau antras mėnuo, kaip visa tai vyksta sėkmingai.

tiems, kas galbūt vargsta

manau, kad yra nemažai žmonių, kurie susiduria su vienokia ar kitokia šios problemos apraiškos forma. pirmiausia manau reikėtų pripažinti, kad yra šiokia tokia problema. yra gana sunku pačiam nepastebėti, kad tokia problema atsirado. tada taip pat svarbu yra suprasti, kad tai nėra mirties nuosprendis. labai svarbu yra suvokti, kad tai galima pakeisti, ir kad viskas yra jūsų rankose. kiekvienas žmogus gali tai išspręsti. kiekvienas be jokių išimčių. jeigu galėjau aš, vadinasi, tai yra įmanoma ir visi gali tą padaryti. taip pat reikia suvokti, kad pradžioje tai gali būti itin sunku ir baisiai nepatogu. tačiau nereikėtų pasiduoti, nes po sąlyginai trumpo laiko prasidės labai geri dalykai. kažkada eidamas 100 kilometrų pėsčiomis aš pagalvojau:

nueiti šį atstumą yra tikrai lengviau, negu praleisti savaitgalį nepersivalgius.

ir taip, mano atveju būtent taip ir buvo. būtent taip sunku. na ir svarbiausia yra kantrybė bei pastovumas: pradžioje teks šiek tiek pakentėti, tačiau laikui bėgant nustebsite, kaip stipriai viskas gali pasikeisti.

remigijus

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: