100km pėsčiomis latvijos pajūriu

mano įspūdžiai iš gegužės 12 d. vykusio žygio liepojoje.
 

kodėl eiti ir kodėl 100 km?

 
vaikštau dažnai ir vaikštau gana daug dėl keleto priežasčių: man patinka tai daryti, taip pat nereikia stovėti kamščiuose ar grūstis trečiam greitajam penktą valandą po darbo, kai vos gali į jį tilpti. taip, eiti užtrunka šiek tiek ilgiau, einant ne taip patogu neštis daiktus, eidamas nesurinksi mažų vaikų iš darželio ir nenuveši žmonos į darbą. kadangi pastarųjų dalykų mano gyvenime dar nėra, visi mano kasdieniai reikalai vyksta miesto centre, kur visus reikiamus taškus galiu lengvai pasiekti pėsčias, šią laiką švaistančią prabangą galiu sau leisti.
eiti norėjau jau praeitais metais, tačiau pražiopsojau žygį. susidomėjau tik vasaros vidury. šiemet pasidomėjau laiku, užsiregistravau. nebuvo nė menkiausios abejonės, kad sugebėsiu įveikti ilgiausią distanciją. nežinau iš kur, tačiau pasitikėjimas savo jėgomis veržėsi per kraštus. todėl net nemačiau prasmės rinktis trumpesnį nei 100 km atstumą. o ir skaičius gražus toks: apvalus ir triženklis. gal kiek neįprastas, kaip pėsčiomis. bet tai tik dar labiau įkvėpė.
 

tikslas

 
mano pirminis tikslas buvo nueiti visą atstumą su kuo mažiau sustojimų. norėjau startavęs septintą ryto pasiekti finišą dar tą pačią dieną – iki vidurnakčio. pasiskaičiavau, kad vidutinis greitis tokiu atveju turėtų būti ±5.9 km/h. buvau įsitikinęs, kad tokį greitį palaikyti tikrai sugebėsiu. turėjau tylių minčių, kad gal net pavyktų ir greičiau.
 

kelionė

 
man labai pasisekė, nes likus gal dviems savaitėms susiradau žmones, kurie taip pat planavo dalyvauti žygyje. taigi, agne, simai, ačiū jums dar kartą, nes labai man pagelbėjot. buvo puiki kelionė. susipažinau su šauniais žmonėmis bei jų augintiniu šuneliu bartu. pakeliui buvom sustoję kebabų. taip, kebabų. į liepoją atvykom penktadienį, žygio išvakarėse.
 

vakaras prieš žygį

 
apsistojau europa city amrita hotel. radau tvarkingą mažą vienvietį kambarį be pusryčių, už kurį sumokėjau 31€. viena, pusryčius turėjau savo, o kita, jie pradedami tiekti nuo 8 ryto, kai startas buvo 7. tai kaip ir nieko nepraradau.
įsikūręs ir pasidėjęs daiktus nuėjau į pajūrį apžiūrėti vietą, kur viskas prasidės. iki šio momento labai nekantravau ir laukiau pradžios, tačiau atėjus prie jūros pasirodė pirmi abejonės bei egzistencinių klausimų motyvai. tai buvo momentas, kai pirmą kartą suabejojau, kai ėmiau vis garsiau klausti, kodėl aš tai darau, ir ar aš tikrai tai padarysiu. bet ten (prie jūros) nors buvo gražu. užmigti buvo sunkoka.
 

rytas prieš startą

 
keltis, priešingai, buvo labai lengva. atsikėliau anksčiau, nei planavau, viską pasidariau ramiai ir neskubėdamas. dušas buvo šaltas. prisimenu argumentą savo galvoje: “žadi įveikti 100km pėsčiomis, bet bijai šalto vandens?”. įtikino. šalti dušai taip pat man patinka.
pakeliui į startą dauguma sutiktų žmonių buvo nuo vakar dar negrįžę namo siautėjantys zombiai, kuriuos neseniai pasirodžiusi saulės šviesa veikė, atrodo, kaip vilkolakius veikia pilnatis. linksmybių miestas liepoja. ir tas įdomus kontrastas, kai eini sau šviežias ryte pro dar namo negrįžusį girtą asmenį. jeigu bėgote ar ėjote nuvemta islandijos ar vilniaus gatve saulėtą šeštadienio rytą, žinot, apie ką aš.
išgėriau kavos, sulaukęs registracijos pradžios pasiėmiau dalyvio paketą, palikau saugoti daiktus, pasiruošiau. visi pradėjo eiti keliomis minutėmis anksčiau. ir štai atėjo momentas, kurio taip ilgai laukiau: 6:59 aš kirtau starto liniją.
 

žygis

 
[0-20]
pradžioje dar nelabai suvokiau, ką ką tik pradėjau. atrodo, kad tiesiog ėjau, mėgavausi gaiviu oru, jūra, stebėjau kitus žmones, viskas buvo puiku. taip ir nepajutau kaip prabėgo pirmi 20km. jie buvo patys lengviausi. kelias driekėsi palei jūrą, smėlis buvo pakankamai kietas, kad kojos į jį nesmigtų, ėjau pakankamai sparčiai, batai netrynė, kojų neskaudėjo, maisto netrūko, saulė nekepino, vėjas buvo gaivus, bet ne per stiprus, žodžiu, viskas buvo idealu.
 
[20-50]
čia takas nuo esančio šalia jūros pasiketė į taką miškais, laukais, žvyrkeliais. reljefas buvo labai nepastovus. eiti buvo įdomu, nes aplinka buvo kur kas labiau dinamiška, negu statiškas, atrodo, niekada nesibaigiantis pajūris. šioje atkarpoje pavyko išvystyti didžiausią pasiektą vidutinį kilometro greitį – 8km/h. pasirodo, ėjau tikrai sparčiai. tačiau taip pat atsirado pirmosios problemos, kurios lydėjo iki pat žygio pabaigos: pradėjau jausti nutrintas pėdas, ypač kairiąją. kažkur ties 40km pradėjau jausti, kad visa tai jau nebėra vien tik malonus pasivaikščiojimas, bet kad tolimesnis tokio paties greičio palaikymas jau pradeda reikalauti vis didesnių fizinių pastangų, kurios iki šio momento, atrodo, susidėjo pačios, be mano žinios.
 
[50-56]
ši atkarpa, manau, buvo pati bjauriausia iš viso žygio. žinojau, kad maždaug ties 50km takas vėl turėtų grįžti į smėlį prie jūros. visai to laukiau, nes norėjosi pagaliau išeiti iš prieš tai minėtų miškų ir žvyrkelių. ateinu ir matau: smėlis prie jūros, priešingai negu pradžioje, yra purus, daugelyje vietų padengtas krūvomis mažų apvalių akmenukų, į kuriuos, kaip ir į smėlį, su kiekvienu žingsniu smenga kojos. vaikščiojau skersai visą paplūdimį ieškodamas kietesnio smėlio takelio, tačiau paieškos nebuvo sėkmingos. nervinausi ir ėjau su mintimi, kad visa tai vis tiek anksčiau ar vėliau pasibaigs.
 
[56-70]
jau jaučiausi pavargęs. smėlis galiausiai tapo pakenčiamai kietas ir eiti pasidarė kur kas lengviau, negu prieš tai buvusius šešis kilometrus. tačiau čia jau gana stipriai jaučiau nutrintas pėdas. taip pat kadangi kairę koją dėl pūslių ėmiau statyti labiau ant kulno, pradėjo jį skaudėti. atsirado keisti pojūčiai kairiojo klubo srityje, matomai dėl minėto kairės pėdos pozicionavimo pakitimo. todėl tako sąlygų palengvėjimą užgožė vidinės problemos: buvo pradėję darytis sunku.
 
[70-96]
takas vėl pasisuko miškais, laukais, žvyrkeliukais, vietomis (trumpai) į pelkes panašiomis pliurzomis. nors jaučiausi pavargęs, žinojau, kad finišas jau nebėra taip toli. žinojau, kad didesnė dalis jau įveikta, kad liko tik “grįžti namo”, kad liko tik dar kokios penkios valandos ir bus baigta. krito greitis, nes skausmas buvo įsistiprėjęs. tačiau minčių per daug nekilo. manau, kad šiuose kilometruose labiausiai pavyko susikoncentruoti į patį procesą: nekilo jokių egzistencinių klausimų, nebuvo jokių “nebegaliu” ar dar kažko panašaus. galva buvo visiškai švari ir tuščia. visos mintys buvo apie tai, kaip statyti vieną koją į priekį, tada kitą, tada vėl tą pirmą. ir taip toliau. ir viskas, tik tiek.
 
[96-100]
viskas. eidamas šiuos paskutinius kilometrus (paskutinis atsižymėjimo punktas buvo ties 96 km) galvojau: “einu pasiimti medalį”. kelias buvo geras, asfaltuotas, praktiškai visą šią atkarpą ėjau miestelio šaligatviais, dviračių ir pėsčiųjų takais. kojos buvo kaip reikiant nutrintos, buvo pradėję temti, buvau laimingas, kad greitai finišuosiu. džiaugiausi tuo, kas, atrodo, tuojau bus.
 

finišas

 
ir štai kertu aš tą pačią liniją, kurią kirtau 6:59 ryte. kirtau ją, kai laikrodis rodė 22:29. tai reiškė, kad įvykdžiau savo planus su valandos su puse dydžio rezervu. žygio miestelyje transliavo euroviziją. kaip tik dainavo ieva. koks širdį virpinantis momentas. gavau medalį bei diplomą. sustojau. eiti daugiau nebereikėjo. aš tai padariau. jaučiausi labai laimingas ir kažką nugalėjęs. pats save greičiausiai. sužinojau, kad iš žmonių, ėjusių 100 km, aš finišavau antras. šis renginys nebuvo varžybos, tačiau pastarasis faktas mano džiaugsmą dar labiau sustiprino. juk tai buvo mano pirmasis kartas, o rezultatas, atrodo, tikrai labai neblogas. savanoriai šypsojosi ir sveikino, buvo malonu.
 

kelionė namo

 
po finišo mane pasitiko brolis su žmona. ačiū jiems dar kartą, kad skyrė savo laiko ir atvažiavo manęs pasitikti bei pargabenti (tiesiogine to žodžio prasme, nes finišavus ir kurį laiką pasėdėjus automobilyje mano gebėjimai vaikščioti savarankiškai prilygo bulvių maišo gebėjimams vaikščioti savarankiškai) namo. jie nebuvo dviese. jie buvo su maišu iš hesburgerio (su šaltu spraitu ir net nežinau kokiu mėsainiu) ir su dėže mano taip mėgstamų ben & jerry’s ledų. su riešutų sviestu pripildytais šokolado gabalėliais. tai buvo nuostabios sutiktuvės.
 

klaidos. ką dary(siu)čiau kitaip?

 
greitis.
daug kas sakė, kad nereikia pradėti greitai, kad tai yra naujokų klaida ir taip toliau. aš pradėjau greitai. ir ne tik pradėjau greitai, bet pradėjęs vis greitėjau. iki tam tikro kilometro. taip dariau todėl, kad tai daryti man buvo lengva. tai nekainavo man absoliučiai jokių pastangų. žinojau, kad bet kokiu atveju po 30 ar daugiau kilometrų greitis gali mažėti dėl tam tikrų priežasčių (pūslės, atsirandantis nuovargis ir t.t.) ir pamaniau, kad tai yra normalu, nebijojau šio reiškinio. vadovavausi tokiu principu: kol man lengva ir kol galiu, einu sparčiai. kai pasidarys sunkiau, greitį po truputį mažinsiu. na ir manau, kad nesuklydau.
 
maistas.
maistas, kurį nešiausi su savim, buvo itin kaloringas. kuprinėje turėjau kelias paros normas, matomai tai yra per daug tokiai veiklai. bet nesidomėjau specifiniais mitybos tokio fizinio krūvio metu niuansais. tiesiog preliminariai pasiskaičiavau kalorijas, kurių man reikės, ir stengiausi jas savo organizmui duoti. ačiū mylimajai už desertą, kurį man paruošė. labai skanus datulių, riešutų sviesto, smulkintų riešutų, avižų bei kakavos mišinys. taip pat dar turėjau bananų, riešutų sviesto, trapučių. angliavandeniai ir riebalai. nepastebėjau, kad mano organizmas nuo didelio suvartojamų riebalų kiekio būtų apsunkęs. energijos man netrūko. tik vienas dalykas buvo blogas: didžioji dalis mano pasirinkto maisto (išskyrus bananus) buvo labai tirštas, jį praryti einant su šiek tiek pradžiuvusia burna buvo sunku. reikėjo viską užsigerti vandeniu. todėl kitą kartą pagalvočiau, kaip maisto konsistenciją šiek tiek paskystinti.
 

išvados

 
ši patirtis buvo labai įdomi, naudinga ir visaip kitaip stipriai teigiama. pavyko įvykdyti savo tikslus, pavyko pačiam save nudžiuginti. manau, kad šis žygis nebuvo paskutinis mano gyvenime.
 
judėkit, tobulėkit įvairiose gyvenimo srityse, užsiregistruokit savo asmeniniame 100km žygyje (metafora), niekada neabejokit savo jėgomis ir medinis medalis su diplomu tikrai, tikrai, tikrai atsidurs jūsų rankose.
 
remigijus
Advertisements

1 thought on “100km pėsčiomis latvijos pajūriu

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this:
search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close