100 dienų iššūkis: ketvirta savaitė ir maratonas

šiandien yra 28 diena, sekmadienis. taigi, vėl atėjo metas aprašyti, kaip šią savaitę sekėsi laikytis savo sumanymo.

psichologija

jeigu aprašydamas pirmąsias dvi savaites kalbėjau apie vertimą save daryti kažką, kas yra nepatogu, tai šį kartą apie tai rašyti aš nebegaliu. taip yra todėl, kad man nebereikia versti savęs nieko daryti. aš įpratau. nebėra jokio vargo atsikelti anksti ryte, nes visuomet pabundu pats likus kelioms minutėms iki žadintuvo. šią savaitę rytais bėgioti eidavau dar ir anksčiau ir kėlimasis 4 ryto nebekelia jokių sunkumų. galiu ramiai išlipti iš lovos ir atlikti savo sugalvotus dalykus. prisiminiau apie geltoną arbūzą, kurį kažkada tryniau per sietelį, nes to reikėjo gaminant naminį limonadą. sutrynus arbūzo valgomąją masę per sietelį išvarva visos sultys į indą, o tirščiai lieka ir juos galima išmesti. tai lygiai taip pat visi sunkumai laikytis savo planų pasiliko kažkur už antros ar trečios savaitės sietelio ir buvo išmesti. o visi gerieji dalykai liko galvoje ir dabar galima jais džiaugtis. va čia tai palyginimas.

taip pat pastebėjau, kad įvairių net ir pačių mažiausių sprendimų priėmimas gana stipriai eikvoja jėgas. nežinau, ar kiti žmonės tai jaučia, bet pats pastebiu, kad dažnai sugaištu labai daug laiko galvodamas, kurias kojines ryte apsiauti, kokiu maršrutu bėgti, kaip stipriai lyja ir ar ne per daug stipriai lyja, ar ne per daug aš čia susigalvojau bėgti ir taip toliau. ir taip pat pastebėjau, kad žymiai lengviau man yra tada, kai šie dalykai būna apsręsti iš anksto ir man nereikia eikvoti nei laiko, nei spręsti šių klausimų iš pačio ryto su ką tik pabudusia ne pačia budriausia galva. todėl dabar stengiuosi pasiruošti tiek kojines, tiek likusią aprangos dalį bei maršrutą ir distanciją iš vakaro. tokiu būdu ryte atsikeliu ir iki momento, kai jau bėgu, neužduodu sau nei vieno klausimo ir apskritai veikiu automatiškai. 

iš tikrųjų labai įdomu, nes teko girdėti, kaip apie tai kalba jesse itzler. esu minėjęs jį kažkuriame iš praeitų įrašų. jis yra žymus žmogus, sukūręs labai sėkmingų verslų, užsiėmęs įvairiomis veiklomis, parašęs knygą, taip pat šiuo metu yra atlanta hawks savininkas. tačiau vietoj instagramo storių su mojoto ar greigūso stiklu rankoje bei atlapota pinigine su pundais grynųjų kūrimo jis laisvalaikiu užsiima pačiais įvairiausiais dalykais: bėgioja ultramaratonus, organizuoja laipiojimų po kalnus stovyklas, kuriose dalyvauja daug žmonių, kartą sugalvojo dvi savaites praleisti kažkur vienuolyne su vienuoliais. ir būtent pasakodamas apie pastarąjį įvykį paminėjo, kad gyvenant tenai dauguma žemiškų sprendimų buvo padaryta už jį automatiškai: jis visada vilkėjo tuos pačius drabužius, gaudavo iš anksto nustatytą maistą, neturėjo ryšio su išoriniu pasauliu ir taip toliau. tokią strategiją vienuoliai motyvavo būtent tuo, kad patiems elementariausiems sprendimams priimti žmogus kasdien skiria labai daug dėmesio ir itin plati pasirinkimo laisvė dažnai sukuria nemenkas problemas ir įtampą mintyse.

kalbėdamas apie motyvaciją galiu pasakyti, kad pastaroji yra lyg jaunas mėnulis. iš tikrųjų jai yra skiriama per daug dėmesio. motyvacija galėčiau pavadinti trumpus momentus, kai pasirodo, kad labai norisi kažką daryti, kažko siekti ir taip toliau. tačiau man atrodo, kad motyvacija dažnai yra orientuota į gražų ir spindintį rezultatą, o ne į visą sunkų darbą, kurį reikės įdėti. o čia į pagalbą ateina disciplina. tik jeigu ateina, aišku. aš jaučiau motyvaciją sekmadienį prieš iššūkio pradžią ir galbūt pirmas kelias dienas. tačiau po to pagrindinį vaidmenį įgavo disciplina, ryžtas, kasdienis darbas ir taip toliau. todėl sakyčiau, kad motyvacija yra vienas procentas rezultato. kai sugalvoji išeiti pabėgioti, gali būti, kad esi motyvuotas. bet kai bėgioti pasidaro sunku, tampi labiau motyvuotas pagulėti šiltoj lovoj. todėl mano manymu motyvacija yra kaip tas metus santuokoje neišbūnantis sutuoktinis – pasirodžius pirmam sunkumui mauna tolyn be noro sugrįžti ir ieškoti problemų sprendimo būdų – ji dingsta, kai pasidaro nelengva.

fiziologija ir mityba

šią savaitę kūno sandara išoriškai per daug nepasikeitė. nepasikeitė ir kūno masė. visą savaitę ji svyravo nuo 86 iki 87 kilogramų. jeigu taip bus ir dar vieną savaitę, reikės apsvarstyti galimybę šiek tiek pakeisti mitybos įpročius. maistą vėl skaičiuoju tik apytiksliai, dažniausiai valgau pagal tai, kaip jaučiuosi. visuomet stengiuosi surinkti pakankamai daug baltymų, o visa kita, kas lieka, užkemšu riebalais ir angliavandeniais. pastarieji puikiai pasitarnauja, kai reikia energijos ilgiems bėgimams. niekuomet nebūnu ištisai alkanas ir nejaučiu jokio energijos ir maisto deficito. džiaugiuosi, kad nebesinori jokių saldumynų, makdonaldų ir kitų nesąmonių. ir nesinori nuoširdžiai. kaip jau ir esu rašęs praeitos savaitės apžvalgoje, visa tai dabar atrodo visiškai nereikalinga, žalinga ir nenaudinga. aš tai žinojau ir seniau. tik žinojau ne pats, bet išoriniai šaltiniai bruko man šią mintį: straipsniai internete, kalbos televizijoje, literatūra ir taip toliau. bet čia yra tas pats, kas buvo su rūkymu:

kol pačiam nuoširdžiai neateina į galvą mintis, kad tai nėra reikalinga, jokie plaučių vėžio grasinimai ant pakelio ir kiti išoriniai bandymai suformuoti vidinę nuomonę neveikia.

todėl džiaugiuosi, kad atėjo tas vidinis natūralus suvokimas ir kad galiausiai galiu ramiai praeiti pro saldainių ar bandelių skyrių parduotuvėje ar būti aplinkoje, kur visi aplink mane visa tai valgo, o aš sugebu atsispirti. pagaliau atradau ramybę mitybos temoje, kur tiek ilgai buvo daug problemų. ir tam išspręsti reikėjo tik keturių savaičių. viskas keičiasi stebėtinai greitai.

sportas

sporto salės lankymo įpročiai nepasikeitė. vis dar trys kartai, vis dar lyginėmis savaitės dienomis. šioje srityje esu itin laimingas, nes rezultatai gerėja. aš nekalbu apie išvaizdą ar kažką. sakydamas rezultatai turiu galvoje įvairių pratimų atlikimą. kiekvieną treniruotę sugebu padaryti vis šiek tiek daugiau, negu priešų tai buvusią. ir šis lėtas progresas man kelia džiaugsmą, nes taip pat nemažai bėgioju. o kai kurių ekspertų nuomone šios dvi veiklos yra absoliučiai nesuderinamos. 

bėgiojau šią savaitę kaip ir įprastai: nelyginėmis dienomis, tačiau šiek tiek pakoregavau atstumus. pailginau. nubėgau 15, 18, 20 kilometrų pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį atitinkamai. greitis labai nežymiai, tačiau po truputį auga. kai pavyks atsikratyti nemenkos dalies nereikalingos riebalų masės manau, kad greitis paaugs dar šiek tiek savaime. dabar bėgioju lyg su papildomu 10 kilogramų blynu kuprinėje.

na o šiandien, sekmadienį, ilgojo bėgimo dieną nusprendžiau bėgti maratoną, t.y. 42 kilometrus ir 195 metrus.  šis buvo mano atrasis gyvenime. pirmąjį bėgau 2016 metais rugsėjo 11 d. vilniaus maratono renginyje. pasiruošimas jam buvo labai prastas ir atitinkamai buvo labai sunku įveikti visą distanciją nesustojus. šiandien nubėgau per 3 valandas ir 47 minutes, t.y. 7 minutėmis greičiau, negu pirmąjį kartą. ir tikrai nebuvo taip sunku. pirmos dvi valandos buvo ne pačios maloniausios: lijo lietus, kažkaip sunkiai judėjau į priekį. tempiausi su savim 1,5l butelį vandens ir pradžioje jis dar buvo pilnas. nebuvo labai patogu. tačiau po pirmų dviejų valandų viskas pagerėjo: nustojo lyti, prašviesėjo dangus ir bėgti pasidarė lengviau. net galėčiau teigti, kad antroji dalis buvo lengvesnė už pirmąją. keturiasdešimtas kilometras buvo į šeškinės kalną. net ir jis šiandieną nepasirodė toks baisus ir sunkiai įveikiamas. puikus bėgimas buvo. tačiau nereikėtų miegoti ant šios dienos laurų ir rytoj 4:30 aš vėl bėgsiu.

ateičiai

pastebėjau, kad jeigu nemažai reikalauji iš savo organizmo, suteiki jam visas sąlygas pailsėti ir atsistatyti, jis tave ima stebinti ir džiuginti rezultatais. aš jokiu būdu nerekomenduoju niekam sportuoti 28 dienas iš eilės be pertraukos ir kitos savaitės sekmadienį bėgti maratoną. bet man pačiam yra keista, kaip nuostabiai su visu šiuo krūviu gali susitvarkyti organizmas. ir aš manau, kad tai dar nėra riba ir jis gali dar gerokai daugiau.

taip pat išmokau, kad norint tobulėti neužtenka vien tik nusipirkti bėgimo kedus ar pasirodyti sporto salėje. ir norėčiau apibendrinti. negalvokime apie sportą. galvokime apie bet kokią veiklą, kurioje žmogus nori pasiekti aukšto rezultato. tai gali būti mokslas, sportas, verslas, šeima, santykiai, bet kas. galima turėti pačias brangiausias ir geriausias priemones, patį geriausią trenerį, mokytoją ar mentorių, didžiausią biudžetą, geriausią šeimą ir draugus. tačiau kol protas nebus apsėstas begaliniu pasisekimo troškimu, kol tas tikslas netaps protui kaip deguonis žmogaus organizmui, manau egzistuoja didelė tikimybė, kad aukštas rezultatas nebus pasiektas.

aš žinau, kad patys keisčiausi ir iš pirmo žvilgsnio neįmanomi dalykai dažnai yra baisūs, sunkūs ir nepatogūs iš pradžių. tačiau jeigu yra kažkas, ko jums labai labai reikia, imkite tai į savo rankas ir siekite to. jeigu visi žmonės savo tikslų siektų taip, kaip bejėgiai senjorai siekia vietos viešajame transporte išstumdydami viską, kas pasitaiko po kojomis,  tai pasaulyje būtų beprotiškai sunku konkuruoti ir išlipti aukščiau už vidurkį.

raumuo tik vykdo darbą pagal nurodymus, gautus iš smegenų.

prote (o ne raumens apimtyje) visų pirma slypi žmogaus stiprybė.

geros ateinančios savaitės,

remigijus

 

 

Advertisements

2 thoughts on “100 dienų iššūkis: ketvirta savaitė ir maratonas

Add yours

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: