100 dienų iššūkis: pirmos dvi savaitės

prieš tai buvusiame įraše pasakojau apie savo 100 dienų idėją. kadangi tuo metu, kai rašiau tą tekstą, buvo antros savaitės sekmadienis, tai šiandien apžvelgsiu tai, kas įvyko per pirmas dvi savaites.

0 diena

taip vadinu dieną prieš oficialią savo išbandymo pradžią. tai buvo eilinis tingus sekmadienis. sėdėjau vero cafe ir mokiausi paskutiniam magistro studijų egzaminui. kadangi kavą jau buvau nustojęs gerti anksčiau, tai gėriau žalią arbatą. valgiau sūrio pyragą. po visko dar užsukau į mcdonaldą pasiimti savo įprastojo royalo. ir štai čia užgimė kažkokios susimąstymo užuomazgos: atėjus momentui rinktis gėrimą, pasirinkau vandenį.

kažkuriuo metu tą dieną nusprendžiau, kad pirmadienio rytą atsikelsiu anksti ir eisiu bėgioti. taip pat, kad kelsiuos iš karto po to, kai nuskambės žadintuvas. be snaudimų. nusiteikiau tam iš vakaro, pasiruošiau reikalingus daiktus, kad tik prabudęs pasinaudočiau proga, kol smegenys dar nelabai supranta, kas vyksta, ir prasmukčiau su savo nepatogiu sprendimu.

1 diena

4:45, skamba žadintuvas, verčiuosi lauk. 4:50 aš bėgu. buvo kiek keista, bet tuo pačiu ir labai įdomu. miesto gatvės beveik tuščios. viena kita mašina. jei oras gražus, gražūs ir vaizdai. nusprendžiau, kad kiekvieną kartą bėgdamas pasidarysiu po nuotrauką ir pradėsiu jas kelti į instagram. tokiu būdu seksiu savo pastovumą, dalinsiuos šia kiek keista idėja ir galbūt rasiu bendraminčių. taip pat pagalvojau, kad jausiuosi šiek tiek labiau įsipareigojęs kažkam ir prieš kažką labiau atsakingas – tai turėtų mane motyvuoti.

 

2-14 dienos

pirmosios dvi dienos buvo kupinos gerų pojūčių, buvo sunkoka, bet jaučiausi patenkintas savimi, kad pradėjau judėti į priekį. šitą jausmą labai gerai pažįstu. jis aplanko kiekvieną kartą, kai įvedu kokių nors nepatogių pojūčių. yra plačiai žinomas terminas naujoko sėkmė. tai aš jaučiau naujoko motyvaciją. žmogus, po didesnės pertraukos pasportavęs ar vėl grįžęs prie kitokios įkvepiančios veiklos, manau, supranta, ką turiu galvoje. tačiau tai trunka vos kelias pirmas dienas. po to grįžta visi proto reikalavimai duoti jam tai, ko reikia. o tada reikia pradėti dirbti ir nepamiršti to, kas buvo suplanuota ir to, ką norima pasiekti. štai čia prasideda sunkioji dalis.

labai panašus yra reiškinys, kurį gali lengvai patirti žmogus, pirmą kartą dalyvaudamas kokiame nors masiniame bėgimo renginyje. starto metu jis apsuptas bėgikų, visi motyvuoti, visi pasiruošę. duodamas startas, visi kupini euforijos lekia pirmyn. aplink pilna palaikančių žmonių ir geros nuotaikos. tačiau praeina pirmi keli kilometrai. žmonės prasiskirsto. palaikymo ir šūksnių nebėra tiek daug. euforija ir didžioji starto motyvacija dingsta. lieka monotoniškas ir ilgas darbas. o finišas dar labai labai toli. tokiu atveju žmogus turi arba būti labai gerai pasiruošęs, arba laukia šono skausmas po 10 minučių, kai liko dar kelios valandos kelio, ir neišvengiamas sustojimas bei nesėkmė. ir aš čia nekalbu apie bėgimą tiesiogine prasme. aš kalbu apie bet kokią veiklą apskritai.

per tas dienas buvo įvairių minčių. kartais jaučiausi keistai, kad visa tai darau. kartais jaučiausi kaip beprotis, prisigalvojantis nesąmonių ir negalintis būti tokiu, kaip visi. juk normalūs žmonės tokiu metu miega. pradėjau atpažinti mintis, kurios buvo labai gudriai mano proto užmaskuoti patogumo šauksmai. kalbu apie tokias:

  • juk jau vakar bėgiojau, užtenka, reikia leisti sau pailsėti.
  • kam tas šaltas vanduo, reikėtų vėl naudoti šiltą.
  • vakar aš viską dariau taip, kaip planavau, todėl nusipelniau šiandieną to ir ano.
  • gi tik vienas kavos puodelis, kam aš prisigalvoju šitų nesąmonių?
  • kokie gi pusryčiai be šokolado su kava? juk visi žmonės taip daro.

ir taip toliau. kažkodėl ėmiau galvoti, kad tai yra eilinis mano proto pokštas, kuriuo siekiama nukreipti mano susitelkimą nuo visko, ką aš esu užsibrėžęs daryti. o to tikslas – vėl jaustis patogiai. pradėjau galvoti, kad taip tiesiog mano smegenys reaguoja į staiga pasikeitusius dopamino kiekius jose. ir bando daryti viską, kad atstatytų senąją gerąją būseną. turiu pripažinti, kad šios mintys yra kur kas pranašesnė strategiją už tą, kurią kiekvieno smegenys naudoja jauname amžiuje prie maksimos kasos šokoladų: tada jos priverčia vaika atsigulti ant grindų, bliauti ir reikalauti to, ko jos nori. daug kartų buvau tokiomis mintimis patikėjęs ir eilinį kartą susimovęs. bet ne dabar.

rutina

dienos režimas. viskas labai aišku ir paprasta. pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais ėmiau keltis  pusę penkių, o antradieniais ir ketvirtadieniais – pusę šešių. tą darau su pačiu pirmuoju žadintuvo garsu. pradžioje būdavo sunku. tačiau po kiek laiko tai tampa įpročiu, viskas vyksta beveik automatiškai ir per daug negalvojant. taip pat pastebėjau įdomų dalyką:

kuo greičiau aš iššoku iš lovos, tuo greičiau pradedu jaustis žvalus.

man tai patiko. per naktį miegojau nuo šešių iki aštuonių valandų. tikėjausi, kad savaitgaliais pamiegosiu ilgiau. tačiau organizmas neturi išeiginių. jis keliasi tada, kada yra pratęs keltis. dar vienas įdomus dalykas yra tas, kad dabar jau būna rytų, kai pabundu pats vos kelias minutes prieš suskambant žadintuvui. iš kur jis žino?

kokia tobula sistema yra žmogaus organizmas.

sportas. nelyginėm savaitės dienom ėmiau bėgioti. lyginėm – eiti į sporto salę. bėgimas svarbu, treniruotės su svoriais – ne ką mažiau svarbu. darau bazinius pratimus, treniruotės yra intensyvios ir neilgos. noriu treniruotis įvairiapusiškai. aš nesu nei kultūristas, nei fitneso atletas. nesu taip pat ir profesionalus bėgikas. todėl aš nesibaiminu dėl tokių dalykų kaip cardio burns muscle arba niekada nedaryk pritūpimų dieną prieš bėgimą. apie tai aš plačiau pasisakysiu, kai baigsis mano iššūkio laikas. sekmadienius vadinu ilgo bėgimo dienomis. pirmąjį sekmadienį nubėgau pusę maratono, o antrąjį – 30 km. viską, išskyrus ilguosius bėgimus, darau tuščiu skrandžiu. ne todėl, kad perskaičiau eilinį broscience phd straipsnį apie tai, kaip gerai tai yra. o todėl, kad tiesiog neturiu kada darytis pusryčius prieš sportą, kai keliuosi tokiu metu. yra nuostabu matyti, kaip gerai organizmas sugeba prie to prisitaikyti ir neiškyla jokių problemų.

mityba. nustojau valgyti viską, kur cukrus yra akivaizdus. pyragai, saldainiai, bandelės, kiti kepiniai, ledai ir taip toliau. taip pat teko atsisveikinti su savo mylimuoju royal sumuštiniu, nes mcdonalds slenksčio taip pat nebeminu. aišku, kad visiškai cukraus aš neatsisakiau ir niekada neatsisakysiu net ir labai norėdamas: jo yra vaisiuose, kuriuos valgau, graikiškam jogurte ir apskritai beveik visur. geriu daugiausiai vandenį, vandenį su citrina, kai atsibosta paprastas, arba žalią arbatą.

sporto rezultatai

per pirmas dvi savaites netekau dviejų su trupučiu kilogramų. nubėgau iš viso 126km, sporto salėje buvau 6 kartus. jėgos kol kas mažėti nepradėjo. manau, kad tai laikytina progresu, turint galvoj visą krūvį ir intensyvumą. bet šia tema išsamesnę analizę ir išvadas pateiksiu po ilgesnio laiko. pirminiai įspūdžiai – puikūs.

ką aš išmokau

šios dvi savaitės sudaro tik mažą dalį visų šimto dienų. tačiau būdamos pačios pirmos jos taip pat buvo ir labai svarbios. aš supratau ir pamačiau, kad visi tie norai ir užgaidos, kurie seniau atrodė neišvengiami, pasidarė kontroliuojami. supratau, koks svarbus yra tas trumputis sprendimo momentas, kai pasirenku kažką daryti arba nedaryti. ir kuo ilgiau tai darau, tuo lengviau man gaunasi.

dar vienas labai svarbus dalykas, kurį bandžiau įgyvendinti, yra kaip nors paversti tuos geruosius sprendimus (geruosius – reliatyvus įvertinimas: turiu galvoje tuos spredimus, kurie neprieštarauja mano iškeltiems tikslams ir veda link jų) įprastais. visi žalingi įpročiai, kuriuos turėjau, buvo atliekami autopilotu. mano smegenys prašė nikotino – aš nuėjau parūkyt. prašė cukraus – nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau saldainį. ir taip toliau.  todėl dabar aš stengiuos paversti savo nepatogiuosius sprendimus tokiais pačiais savaiminiais. tai reiškia, kad atsikėlęs ryte aš neklausinėju kokia viso to prasmė, kam aš taip darau, gal aš atrodau kvailai ir taip toliau. aš tiesiog deduosi batus ir einu bėgioti. lygiai taip pat tiesiog, kaip pasiimdavau penktą ledų porciją iš šaldymo kameros.

pabaiga

taigi, tokios buvo mano pirmosios dvi savaitės. laikui bėgant viskas darosi lengviau. kas savaitę aprašysiu labiausiai įstrigusias mintis čia.

procese, o ne rezultate, aš atrandu visą šio užsiėmimio žavesį bei džiaugsmą.

remigijus

Advertisements

One thought on “100 dienų iššūkis: pirmos dvi savaitės

Add yours

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com

Up ↑

%d bloggers like this: